Aš mokytoja. Pabėgau iš pamokų. Galvojate, kad tik vaikai gali bėgti iš pamokų? Bėga ir mokytojai, dar ir kaip bėga! Bėga į Londoną, į Berlyną, į Paryžių, į Helsinkį, į Oslą, į San Fransiską, į Torontą, net vienas pabėgo į Naujosios Zelandijos salyno džiunglių sostinę – Velingtoną. Visur jie bėga, nes visko bijo: bijo mokinių, bijo direktoriaus, bjaurių pavaduotojų, tėvų, kontrolių ir… suknistų atlyginimų. Bijo, kad neišgyvens, kad neištemps iki mėnesio pabaigos. Todėl ir bėga iš mokyklų. Aš taip toli nebėgau, tik iki savo namų. O kadangi gyvenu Vilniuje ir toje pačioje gatvėje, kur mano mokykla, tai bėgau labai trumpai – beveik metus. O kodėl metus? – paklausite. Todėl ir rašau šią knygą, kad papasakočiau savo bėgimų istoriją. Aš tik iš šitos mokyklos bėgau vienerius metus, o iš tiesų, tai bėgu visa gyvenimą.
Sakysite, nėra KARMOS? Dar ir kaip yra! Manoji karma – bėgti nuo smurto, nuo patyčių. Net nežinau, kodėl aš juos taip prisitraukiu? Gal kaltas liežuvis? Bet ne, kodėl jis? Manau, kad kalčiausia nosis, nes kišu ją vis ten, kur nereikia. Vis ne į savo reikalus: į vyro, į jo meilužių; į mokinių tualetus, kur jie rūko; į visokias peštynes mokykloje; į mokyklos finansus (kur išvis gyvenime nederėtų); į LR ŠMM (švietimo ir mokslo ministerijos) nesąmones; į politikų batalijas… Va, kokia ta mano nosis! Jei dar meluočiau, tai būtų kaip Pinokio – ilgų ilgiausia. Bet dabar ne apie nosį. Palikime ją laikinai ramybėje…
........................................................................................................................................................................
– Laba diena, Vilniaus Žvaigždyno vidurinės mokyklos sekretorė Ada M. Klausau jūsų.
– Laba diena. Aš lietuvių kalbos mokytoja. Skambinu dėl darbo. Gal galėtumėte sujungti su p. direktoriumi?
–  Minutėlę... – Direktoriau, pakelkite, jums kažkokia lietuvių kalbos mokytoja, dėl darbo!
 
Tą dieną Joana paskambino į abi mikrorajone esančias vidurines mokyklas. Ir abiejų direktoriai ją pakvietė nuo rugsėjo 1-osios. Žodžiu – priėmė! Žinoma, ji buvo įsitikinusi, kad taip ir bus! Turėjo gerą iškalbą, gražų ir linksmą jaunatvišką balsą, taisyklingai kirčiavo žodžius, kalbėjo įtikinamai. Abiem iščiulbėjo, kad yra baigusi senąjį Vilniaus universitetą, kad turinti pakankamą darbo stažą, aukščiausią lietuvių kalbos mokytojos kvalifikaciją, kad pardavė provincijoje namą ir nusipirko butą būtent tame pačiame, jų  mikrorajone. Ir kad labai norėtų dirbti būtent šioje, būtent JŪSŲ vadovaujamoje mokykloje, kad pageidautų mokyti nuo penktų iki dešimtų klasių mokinius, nes vyresniųjų niekada neturėjusi.
 
– Puiku, o man kaip tik reikia mokytojos, kuri dėstytų dvyliktokams, – sududeno antros, bevardės, mokyklos direktorius.
– Kad aš dvyliktokų niekada nemokiusi, dirbau pagrindinėje mokykloje... Truputėlį bijočiau...
– Nieko, visada būna pirmas kartas. Priimu darbui tik su dvyliktokais. Žinokit, jums labai pasisekė, nes Vilniuje gauti darbą mokykloje ne taip jau paprasta. Tai sutarta. Lauksiu rugpjūčio pabaigoje, - kaip kirviu nukirto. Trumpai, konkrečiai.
 
Šį kartą Joana nuo nieko nebėgo. Paprasčiausiai, abi dukrelės išvyko studijuoti į Vilnių ir baigusios studijas pasiliko gyventi sostinėje. Kadangi mergaitės dvynės, tai viena be kitos – nei per žingsnį. Tačiau niekas net negalėtų pasakyti, kad dvynės: viena tamsiaplaukė, kita – blondinė. Ir žymiai aukštesnė už vyresnėlę, kuri pasaulį išvydo pirmoji. Gimė ir ėmė klykti! Taip klykė, kad antroji išsigando gimti ir labai uždelsė , mat išsigando tos baisios nežinomybės, kurioje klykė sesutė. Bet galų gale visos klinikos daktarų pastangomis buvo iškrapštyta ir jaunėlė. Visa pamėlynavusi ir net cyptelėti nebandė. Tik, kai paėmęs už kojyčių  vyriausias gimdymo skyriaus daktaras paplekšnojo per mėlyną užpakaliuką, tai jaunėlė žagtelėjo lyg viščiukas ir  visi gimdykloje lengviau atsiduso.
– Gyvens! – sušuko pikčiurna akušerė ir puolė barti Joaną:
– Matai, ką padarei, nustojai stangintis, vos vaiko neuždusinai! – Joana norėjo jai įspirti, bet nebeturėjo jėgų. O daktaras pasielgė kaip tikras džentelmenas:
– Nerėk ant gimdyvės, Svieta, bet imk kūdikį ir sutvarkius nunešk į inkubatorių. – O jūs, mamyte,  neverkit, viskas bus gerai. Sveikos abi mažylės, tik priaugs svorio ir galėsit namučių važiuoti. Ne taip paprasta pirmą kartą ir dar dvynukus pagimdyti. Esat šaunuolė, neverkit.
O Joana verkė ne dėl rėksnės akušerės, bet norėjo, jog vienas iš vaikelių būtų berniukas. Galvojo, kad gal vyras ją labiau būtų mylėjęs, jei būtų sūnų pagimdžiusi...