praversiu langą šnabždėjime nakties.
liepsna dagties manuos delnuos suvirpa...
ir laime vėl spindėsiu (net aklas praregės),
kai liesiu moters kūną lyg šlapią freskos tinką...

štai šmėsteli išblyškus povyza jos baikšti,
ir Damoklo kardu pavirsta Šventas Kryžius.
o, Dieve, man atleisk, kad celėje šaltoj
patirt užgintą meilę būsiu pasiryžęs...

vitražų prabangoj, asketo kambary
ne maldos viešpataus, – aistringas jausmas;
vienuolio meilė – vylinga ir trapi...
kaip auksaplaukės garbanos, kaip kvailių auksas.