Keistas įgeidis tapti tavosios mankštos pratimu,
Atminties koriuose kai cukrėja lyg būtas naktinis saldumas.
Rytdiena plėšia odą ir įsčiose ieško namų.
Gal drovumo raudonio netrauksim į nepirkto nuotykio sumą?
Praplevensiu nuogumą pridengus tavais marškiniais,
Man išėjus nors kvapas paliudys, jog viskas – ne sapnas,
Nors ir pats į mane susigert sumanei.
Gailestingi abu. Kokią dykumą šlakstėm?
Rojaus sodą. Abu mus aplankė žaltys.
Jo pamokyti kūnai ne šiaip sau ekstazėje raitėsi,
Kol abu mes prinokome – tapom raudoni, karšti ir drėgni – 
Tarsi dykumos būtos aguonom pražydusiom plaikstosi.
Ta pilnatvė pasklido, išplito, užaugo, pragydo many
Ir dabar atminimų koriuos užsilikus cukrėja.
Nebeklausiu daugiau – tu lieki? Ar toli išeini?
Aš pražystu pati, kai atsimenu dykrą žydėjus.