Kodėl dangų matau,
Bet paliest negaliu?
O kai reikia kalbėti –
Dažniausiai tyliu
Arba nieko protingo
Nepasakau,
Nes tai, kas svarbiausia,
Namie palikau.
Išėjau, užtrenkusi
Šviesai duris,
Bet liko rusenti
Lange švyturys.
Jis, tarsi viltinga
Geroji žinia,
Neleidžia paklysti,
Globoja mane,
Parlydi namo...
Pagaliau suprantu –
Kol dangų matau,
Jo paliest negaliu...