Žiema vėlavo, o kažkas tik nuolat tolo...
Gal vasaros ranka rašytas atminimas?
Keisčiausia, vėl atžėlė nuskustas atolas.
Po rytine šarmos paklode žolės rimo –
 
Ramunės, dobilai, net lieknos. ilgos smilgos –
Jos visada juk stengias kilti, išsitiesti...
Zylė atskridus lesė žiedlapį vosilkos –
Lyg menką trupinį – rugių netikrą tiesą.
 
Kitų nebuvo. Bet sakiau, kad jau nurimo...
Ten – žydras lopinys, pro debesis nusprūdęs,
Ant to akėto, dabar pamiršto arimo,
Kuriam sudygęs nesunoko javo  grūdas.
 
Galop atšalo ir be perstojo vis pustė –
Žiema atėjus susirado savo vietą...
.............................................................................
 
O pieva niekada nebenorėjo busti
Baltam sniege pamiršus vasarą saulė́tą.
 
2018 m. sausio 9 d.