Tu nuglostyk, išlygink klaustukų kupras,
Kai esybėj peršės vienas geismas – atliept tavo lūkesčiams,
Kai atodrėkio pažadus nosys varveklių atkas,
Kai pusny kaip glėby užliūliuota nekrūpčiosiu,
Kai rąžysiuos visų raumenų ilgumu.
Pirmas džiugesio taktas – suvirpant be garso,
Kai su blunkančiu priešaušriu lyg atgimstu,
Vakarai kai pilnatvę suado – ne karpo.
Išsirietę ženklai ima murkt po delnais
Ir akių žvilgesys tarsi priedas prie šypsnio.
Ši preliudija truks nei trumpai, nei ilgai – 
Jei išplauksi, išskrisi, išeisi, sugrįši
Vardan to, vadinu ką pirmykščiu džiaugsmu,
To, kas laiko sraute stebuklingai neskęsta.
Link tavęs – kaip šviesos – be klaustukų, lukštų.
Kol dar pusnį varvekliai ilgėdami kapsto.