gelmė
Lieti mane pilkų akių žvilgsniu,
šaltumo kiautą nuo širdies nuplėšęs,
net ir tylėdama su tavimi kalbu,
kada iš buko skausmo siela riečias...
Net užsimerkusi tave matau –
mano lemty tu tarsi rievėm įsirėžęs...
kai nevilties duobėn silpna kritau,
šiltose akyse skaičiau – kartu kentėsiu...
Tu jūra su gyvos vilties krantu,
su tavimi ištvert bet ką galėčiau –
užpildai savo gyvastim lig pakraščių,
esi gelmė, kurioj nuskęst norėčiau...