Vis kely ir kely

Juodas vakaras, miegas užtrukęs,
Akys plačios, mintis nerami,
Tarsi kovarnis medyje lizdo neradęs,
Taip ir tu vis kely ir kely. Tarsi vasaros
Liūtys, pratrūkusios lyti ,
Bėga dienos viena po kitos, tarsi
Žiedlapiai krinta  rugpiūtį, tarsi upė
Negali sustot.
Kada llūtys užtruks ir pakeis upės vagą,
Ji sustos ir purienų neliks, tavo akys vis 
veršis į kelią neramų, jau pramintą 
Daugybės pėdų. 
Dienos  lėks į rudens lapų ugnį sudegti ir
Į žiemą jos snaigėmis kris, kol išvysi, kad
Kėdės prie stalo jau tuščios, ir širdy kažko
Stipriai pritrūks. Gal kažko taip seniai nematyto,
Gal artumo, kas uždega meilės žvakes,
O gal trūks ten manęs, ne ko kito, kas
preliudiją šitą supras?..

2018-01-08
Audronaša