Atrodo, tiek daug noriu pasakyti: mintys verda, bet kaip jas išdėstyti, tai raštu? Pabandysiu...

Labas, Lietaus mergaite, žinau,kad uždraudei taip kreiptis, tačiau man tu išliksi visada ja  –LIETAUS MERGAITE.
 
Gal ir nevisada laikiausi tavųjų nurodymų NESKAMBINTI. Patikėk manim, tikrai stengiausi... Tačiau ne visada pavyko žinant, kad tau blogai, sunku išlaukti… tyla... norisi padėti apkabinti bent virtualiai... Kažkada sakydavai, kad tai padeda... į namus vakarais stengdavausi tau neskambinti, kad nepridaryčiau tau problemų. Dabar matau šypseną tavo veide, nes tų skambučių būta.Tačiau niekada nepulta iš karto kalbėti, paklausta, ar gali kalbėti...
 
NEŽINAU, KAS SVEČIAS PER ŽMOGUS. Mes apie jį beveik nekalbėdavom, visada stengeisi apeiti tas temas tarsi jo nebūtų... Pripratau, tarsi žinojau, kad jis yra, bet mūsų pasauly neegzistuoja... Patiko tave išklausyti ir žinoti, kad jautiesi geriau. Patiko tavim rūpintis, padėti išspręsti problemas, gal ir nedideles,mtačiau gera jaustis reikalingam...
 
Ir vis mąstau: negi pokalbiai, kada dviems žmonėms gera bendrauti, yra nusikaltimas?
 
Visada sakydavai, kad svečiui tavo sielos nereikia. Tačiau reikia man. Juk turėtų jis suprasti, kad tu jo neiškeisi niekada, o tuo labiau į mane, nes manoma, jog aš kitoks…
 
O kur susipažinome? Kokiam nors poezijos vakare, kur netyčia pakliuvai. Susipažinome ir pradėjome bendrauti... Tau tapo idomu, ir bendraujam iki šiol, o jis gali būt ramus – tu niekada jo į tokį kaip aš neiškeistum.
 
O man tavęs kas dieną reikia vis labiau. Norisi išgirsti, kaip praėjo tavo sekundė, minutė, diena. Ir jeigu žinau, kad tau buvo blogai, norisi tau padėti. Bent gėlytę atsiunčiant ar mažą dovanėlę.Tada tu ŠYPSAISI, o tavo šypsena tokia graži...
 
Jau seniai mirė viltis, kad mes susitiksim. Tačiau ar iš tiesų sielų pokalbiai besąligiški, nesislapstant lyg darytum kokį nusikaltimą? Ar yra taip nusikalstama?
 
Labas LIETAUS MERGAITE, kaip tavo diena, kaip tu? Gal galiu kuo padėti? Masažą nupirkti ar dar kuo nors kitu – tai jau nusikaltimas, kurį reiktų slėpti... Ar tai išdavystė? Jeigu taip, tai tada tau reikia nešioti čiadras. Tau ir į darbą, ir visur kitur eiti su vyro priežiūra...
 
Bendraudamas su tavimi nebegaliu ir nebemoku būti Darius –jam reikėjo kūno, o man reikia sielos, kuri nėra nusikaltimas, o stebuklas...
 
Tačiau jeigu jos man negalima turėti, aš atsitraukiu... Jeigu likimas lėmė man vienatvę, tebūnie... Nes be tavęs viskas beprasmiška ir netikra... NIEKAS NESUTEIKS MAN TO, KĄ SUTEIKDAVO MŪSŲ SIELŲ POKALBIAI...
 
Nežinau, ar dar mūsų sielos susitiks, bet tu man visada išliksi lietaus mergaite.
 
P.S.: 
Nežinau, ar perskaitysi šita laišką, tačiau jeigu taip, tai norečiau žinoti, kad jį perskaitei...

VISADA TAVO LIETUS