Tu ateik, kol dar kopose vėjas,
Kol dar saulė, kol spinduliais lis –
Tarsi būtumei į save ėjęs...
Ir į krantą vėl móteris bris...
 
Ne iš putų, miglų ar miražų –
Iš vandens, iš pačios jo gelmės,
Kur jausmus jūra nuolat vis rašė
Smėly dugno. O tu jų semies.
 
Tačiau móters akis jau suvilgo
Per daug siauras plyšys debesy...
Tįs šešėliai pakrantėj nuo smilgų
Ir nuo pirštų, kuriuos tu tiesi.
 
Nori veidą paliesti lyg sielą –
Tikrą pulsą gyslelėj kaktos,
Nes jauties sūrų vandenį gėręs...
Ir banga duš į krantą, kartos...
.............................................................
 
Atėjai... Nėra kopose vėjo...
Skęs saulėlydy moteris tik...
Nors išpildei, ką jai pažadėjai –
Rasti gintarus jūroj...
Palik.
 
2018 m. sausio 18 d.