aš įkvėpsiu tavęs auksaspalviais gėlynų drugiais
kol į plaukus man smigs
tavo žvilgsnio plati amplitudė
ir klausysiuos tyloj
ko dar man ligi šiol nesakei
kol nurimus širdis
prie tavęs lyg prie aukuro budi

tu miegoki ramiai
kai sunku bus nuspėti ar lis
kol žara ankstyva ir pašvaistė ryški neišblėsus
pasodinsiu tau medį
kol kregždutė nukrykš – dažnas ryto šauklys
kad turėtum nakčia
nuo klastingos audros sau pavėsį

o paskui mes kartu
žvelgsim Dievui pro balzganą petį
ir žymėsim žvaigždes 
ties kuriom dar nėsyk nesuklupom
vėl ieškosim savęs
lyg viens kitą jau buvom pametę
kildami nuo aistros
mes sudegsime 
lūpom į lūpas