Duok, gyvenime, smėlio

Kai širdis mano, tamsai palietus, sustos,
Tegul būna joje šiek tiek smėlio –
Pastatyt upės slenksčiui,
Kad virstų vanduo –
Vertų debesis bent minutėlei.
 
Lai po to vėl nubėgs –
Medžiai keisis krantuos,
Keisis dienos, veidai ir likimai...
Gal kažkas kažkam ranką ištiesęs paduos
Užu slenksčio –
Tėkmė kur aprimus....
 
O gal ne –
Galbūt smil̃čių per maža tenai –
Sekluma gels virš dugno pakilus.
Ir srovė verpetuos –
Išplauti akmenai
Srautą rėš, dangų rėš...
 
Garsiai, tyliai –
Nesvarbu...
 
Juk žinau –
Šitą garsą užgoš
Ledo lūžiai ir šniokščiantis vėjas,
Nes pavasaris bus vėl, nes saulei dėkos...
Aš taip pat padėkosiu –
Mylėjau...
 
Taip, gyvenimą visą –
Tarytum garnys,
Kuris tūps ant akmens pailsėti,
Kaip žuvis sidabrinė ir gluosniai liauni,
Žolė kylanti, skrendanti skėtė...
.............................................................................
 
Kaip žmogus, kuris nori mylėti.
Ir būti...
Duok, gyvenime, širdžiai dar smėlio trupùtį!
 
2018 m. sausio 12 d.
kaip lietus