Virš manęs tyluma ir vilnijantis paribio rūkas,
Gaubia sielą, pečius ir skandina  dvigalvę vienatvę,
Tu lyg mažvaikis jau vienumoj ir tyloj išsidūkęs
Ir palikęs seniai išstuštėjusią pajūrio gatvę.
 
Aš aprėpsiu žvilgsniu margą pievą su ryto plaštakėm,
Išsakysiu, kaip troškau mylėti tave tobulai,
Tu ataksi ir vėl atsimerks šviesą mylinčios akys,
Pievoj tyliai smuikuos pasimetę žalieji žiogai.
 
Kai delčia užtekės — tas pavargęs klajonių mėnulis,
Vėlei žemuogės tarps ir kalbėsis tamsoj ajerai,
Nebijok naktyje užsidegti vienakės spingsulės,
Taps vėl šilta širdy, ilgesinga, geriau nei gerai