Jūs klausiate, žmonės, – iš kur visa tai? –
Eilėraščiais virtusios mintys.
Ne miestas, asfaltas... Ne mūro namai –
Ne ten buvo lemta joms gimti.
 
Dar kūdikį migdė po liepa mane,
Šviežiu medumi tepė lūpas.
O beržas! – Jo šakos aukštai danguje
Varnėnus pavasariais supa.
 
Upelis pakalnėje, gluosniai seni
Ir žiemos, privertusios sniego.
Juk viskas išlieka giliai atminty,
Nepaisant kiek metų prabėgo.
 
Pastogėse lipdo kregždutės lizdus
Namai jų ir skardžiuose smėlio.
Kada kimba žuvys, turi būt kantrus –
Ne kartą į meldus panėrė.
 
Gražiausios žibuoklės pražysta šlaituos,
Kur upių tėkmė susitinka.
Pabalusiom ievom gegutė kukuos
Metus. Ir paskirs būt laiminga...
---
Jūs klausiate, žmonės, iš kur vis tai? –
Iš čia... – Iš širdies. Patikėkit.
Juk šičia gyvenimas, mano namai
Ir daug kas eilėraščiuos lieka,
 
2018 m. sausio 14 d.