Tokia nežemiška tyla,
Sužvarbę žvaigždės tik į žemę žiūri.
Šalta mėnulio pilnatis ir tamsiai
Mėlynas dangus nuščiuvęs.
kažkas taip tyliai beldžia žemiškas
Duris, į vidų įsileisti prašo, tai kūdikėlis
Dangiška širdim, sniegynais atkeliauja
Dar toks mažas lyg miražas.
Ir jau jis nešas su savim gyvenimo
Dėlionę, galbūt jam skirtą iš aukščiau,
Kur žvaigždės skrieja nepaliovę.
Tokia nežemiška tyla, galbūt tu nori grįžt į praeitį,
Bet kelias šitoks tolimas, – deja...
Tad pasilikim čia ir švęskime gyvenimą...

2018-01-11