Aš pabūsiu šalia, nes žinau –
Kartais atslenka naktys besielės...
Lauksi grįžtant lig ryto sūnaus,
Nors jis sakė – užtruks minutėlei.
 
Ir dauš langus melsvi žiburiai,
Nes žvaigždes spindesys jų slopina,
O sūnus vėl ir vėl nepareis...
Tau džius lūpos tarytum nuo vyno,
 
Kaklą rėš toks sprangus graudulys –
Lyg paklydus pati būtum naktį,
Kada snigs, kada griaudės ir lis
Tuo metu, kai turėtų vien degti
 
Giedrame danguje jaunatis
Apsupta išbarstytų blizgučių...
Juk žinau, ką dabar tu jauti –
Nenuslėpsi, kad tampa taip tuščia
 
Ir kartu taip be galo sunku –
Būną tylos, kai slegia it švinas...
....................................................................
 
Sūnus grįš. Gal supras.
Ne laiku –
Jau gyvenimą jam išdalinus...
 
2018 m. gruodžio 3 d.