Užmigo saulės spinduliai baltuos šilkuos, 
O rodės, jau žiema praeis – kriokliai putos.

Sukaustė ežero akis ledų šarvai,
Jie visą žiemą atlaikys – pažvelgt neleis.

Ir miega po ledu dugne ramus vaduo,
Jam šnabžda ežero dvasia: „Miegok, miegok...

Ateis pavasaris guvus ir saulė švies,
Dabar miegok tylus, kantrus glėby rimties.“

O siela blaškos nerami, ji laukia vis,
Kol ryškiai dvasinė ugnis viduj nušvis,

Kol ryškiai meilė suspindės lig debesų, 
Juk meile šviest mes gimę čia – tiek aš, tiek tu.