Kas gero?
Ogi nieko.
Tik rytas mausto žemę.
Ir tave.
Tik saulė pamiršo
patekėti sulig aušra.
Tik ant baltos drobulės
liko pėdos,
įmintos laukimo valandų.
Įsitveri į tėvo gintarinę segę
iš pušų sakų.
Su viltimi, puta patapsi,
jūrai keliant bangą
į vakarinį nuoraudį,
kad artimiausiam krantui.
nebūt graudu.