Buvau ją pamiršusi, ne vienam dešimtmečiui. Ne vien ją – ir daugybę būties trupinių, atsitiktinai pamatytų smulkmenų, nugirstų ir būtent man pasakytų žodžių, pasakojimų, tylėjimo, faktų ir fantazijos sukurtų vaizdinių, galėjusių tokiais ir būti, bet galėjusių ir nebūti. Būti kitokiais.
Tie trupiniai išsibarstę laike, išsidėstę keliose santvarkose, gyvenimo būdo modeliuose, bet išlikę saviti, unikalūs – tampriai surišti kelių žmonių gyvenimai. Norėjau įterpti žodį lemties, bet susilaikiau, kaip tada, vaikystėj, ankstyvoj jaunystėj,  norėdavau prieštarauti, bet susilaikydavau, kai kas pasakydavo – koks likimas teko!
Lemtis, likimas – tai kažkas iš anksto nulemta iš šalies. Ne, tų žmonių, apie kuriuos noriu papasakoti, esminiuose gyvenimo lūžiuose per daug jų pačių valios, kad būtų galima kaltinti likimą. Tai pirmas mano suprastas teiginys, anksti, dar vaikystėj. Pačios suprastas, o gal tik nugirstas?
Tik šią naktį, jau dienų gale, tikrai mano pačios suvoktas, niekieno nepašnabždėtas kitas teiginys, kad niekas niekur nedingsta ir nepamirštama, visos patirtys glūdi pasąmonėj, ten tarsi gyvena savo gyvenimą ir ne  kartą, net mums nežinant, kartais nulemia net mūsų sprendimus, poelgius.
Kai būdama 17-os išvažiavau iš savo vaikystės pasaulio, maniau, kad spontaniškai pamiršiu viską, bet tai buvo netiesa. Aš sąmoningai lioviausi bendravusi su žmonėmis, jei kada atvažiuodavau, inkognito apeidavau sau mielas vieteles, vis sunkiau jas atpažindama, nes viskas keitėsi – neliko takų, kur vaikystėj bėgiota, pristatyta namų, užaugo medžiai, kiti, svetimi vaikai žaidė kvadratą senosios Budreckienės pievelėj, o paskui ir ten pastatė namą. Vis rečiau beužmatydavau ką pažįstamą – mano karta užaugo, išvažinėjo, vyresnieji paseno, numirė, ilgainiui ir mane žmonės liovėsi atpažinę. Nebevažiavau, daugybę metų, mano vaikystės, ankstyvos jaunystės pasaulis bebuvo tik manyje, nuoširdžiau maniau, kad pamirštas, nes gyvenimas buvo toks intensyvus, kad atsiminimams neliko laiko.
Bet kartą atsitiktinumas parvedė namo. Stovėjau kryžkelėj prie kapų vartų ir mėginau atpažinti bent ką, bent kokią smulkmeną. Nieko. Ne, štai – ten tai, kas likę iš betoninių tiltelio turėklų per upelį, ant kurių mes pokario naktim sėdėdavom, sekdami, kas vyksta kareivinėse,  stribų būstinėj, kad spėtume įspėti pas Brinkienę Amerikos balso besiklausančius kaimynus. Ir bažnyčia tebestovi, tik iškirsti klevai šventoriuj.
Kur eiti, ką veikti visą ilgą dieną neatpažįstamoj savo vaikystėj, išnykusioj dabarty?
Prabyla varpai, mažieji ir didysis – tin-tilin-bammm... Laidoja suaugusį, nes vaikus palydi vien mažieji varpai. Pagarbiai praleidžiu laidotuvininkų eiseną ir nuseku iš paskos į kapus. Čia ir aptinku didžiąją dalį savo paliktojo pasaulio. Žiauri akistata.
Nebijojau, kad mane galėtų kas atpažinti – žilą, sulinkusią senutę, sustojančią prie kiekvieno kapo, skaitinėjančią įrašus paminkluose, tarsi pasikalbančią su daugeliu atpažintų – kaimynais, netgi bendraamžiais. Mokytojais!
Pavargau. Prisėdu liepos šešėly ant paminklo krašto, nedėmesingai įsižiūriu į užrašą:
Romana… Gimimo data devynioliktam šimtmety.
Zita… Gimusi  po  dešimties metų, pergyvenusi senąją tik vienais...
Vladislovas – vienmetis su Zita, ją pergyvenęs tik keliom dienom.
Abiejų moterų pavardės vienodos, kaip Vladislovo.
Dar nesuprantu, ką tie įrašai reiškia, bet apima nerimas – tai kažkaip susiję su manim.
Romana. Romutka!
Romutka…
Žinoma, Romutka! Kaip aš galėjau pamiršti Romutką, jei visada, nuo mažų dienų žinojau ją esančią, ten, greta senelio sodybos, už mūsų sodo, dar beržynėlio? Apsidairiau – tai jau čia jie visi trys, senosiose kapuose, po liepa, apkritę lapais.
Vaikystėj mama mane retai ten tesivesdavo, kai  susiruošdavo lankyti Romutką, bet aš ir be jos leidimo nusekdavau iš paskos, klausydavausi, pastebėdavau    kiekvieną smulkmeną, pati įsigudrindama likti nepastebėta.
Perbėgu mintyse daugelį vaizdų, tarsi vėduokle išskleisdama pluoštą nuotraukų, sustoju ties viena, ryškiausia.

Vasara. Kieme slopu. Oras tirštas nuo pušų kvapo. Jos jaunos, dar neseniai jomis apsodino smėlėtą ruožą, kalvelę tarp sodybos ir vieškelio, kad praeinantiems, pravažiuojantiems nebūtų toks atviras gyvenimas, o ir dulkės neplūstų į kiemą. Pušelės jau praaugusios mane, jau kelio nesimato, metūgliai vešlūs, ilgi, sidabriniai, o jau kvapas – alsus, geriu neatsigeriu.
Vasara! Iš ko ją pažįstu? Iš tylos. Iš to, kaip šuo, prisnūdęs savo būdos ūksmėj, kažkaip pajunta mano basų kojų žingsnius, pramerkia vieną akį, atpažįsta atėjusią ir vėl užmerkia. Jokio garso  tvarte, vištininke. Prie svirno kampo aukšta obelis, gumbuotu, išsilanksčiusiu kamienu – būtų patogu įlipti, bet obuoliai dar vos gelsta, žinau jų skonį – saldinukai. Bet kažkodėl atsimenu ne tiek juos, kiek rankas, man juos tiesiančias, gražias, mažas moters rankas. Geras. Kalba ne vien žmogaus veidas, kalba ir rankos. Anksti perpratau jų kalbą.
Ant suolelio prie šulinio pilnas kibiras vandens. Švarus, emaliuotas puodelis pakabintas ant vinies. Geriu, geriu; nuo pusiaukelės svajojau, kaip ateisiu į tą kiemą, prie to šulinio ir gersiu, gersiu.
Kažkoks pažįstamas garsas pasigirsta tyloje, stiprėja, artėja, užvaldo vasaros dieną, gyvas pilkas kamuolys apsuka apie kiemą garbės ratą ir susimeta į liepą – atspietė bitės. Jei nebepasikels skristi toliau, pareidama užeisiu pasakyti dėdei bitininkui, kad žinotų, kur eiti susisemti.
Namo durys plačiai atvertos, paremtos grėbliu – jei kartais vėjas. Nieko nesutinku eidama į vidų, basos kojos mėgaujasi priemenės plūktinės aslos švelnumu, paskui plačių, storų, baltai nušveistų lentų grindimis; padvelkia vėsa. Įėjusi iš kiemo kaitros, šviesos, trobos prieblandoj ne iš karto pamatau Romutką, pirma suvokiu džiugią šypseną.
– Laukei? – sakau.
– Visada laukiu. Visada... Ar tu viena, be mamos atėjai? Kaip greit augi!
– Viena. Onutė paprašė nunešti tau knygas, juodvi su motina brolis pašaukė į talką prie šienapjūtės.
– Aaaa...
Tylim. Įsižiūriu į raukšlėtą, bet vis dar gražų, ryškių bruožų veidą, vešlius, dailiai sušukuotus, į kuodą susuktus žilstelėjusius plaukus. Pagalvoju – pati taip negalėtų. Zita? Ilgėliau sustoju ties rankomis, ramiai gulinčiomis ant namų audimo kapos. Jos iškraipytos ligos, sąnariai gumbuoti, guli, ilsisi, rodos, teisinasi, kad nieko neveikia vidury baltos dienos.
Romutka paseka mano žvilgsnį:
– Nieko nebegaliu, net knygos lapus sunkiai beperverčiu. Va, Vladislovas išdrožė tokias balanėles, su jom lengviau.
Paimu jos rankas, glostau, matau nuostabą veide. Klausiu, seniai rūpėjo paklausti:
– Ar skauda?
Romutka linkteli galvą.
– Ypač kai lyja. Ir naktimis.
Jai tas pašnekesys, matyt, nemalonus. Prisitraukia arčiau mano atneštą pundelį knygų, varto, pasako, kad dvi iš jų skaitytos, bet nesvarbu, paskaitys antrą kartą. Surenku nuo palangės perskaitytas, parnešiu Onutei, ji pakeis bibliotekoj.
Romutkos žvilgsnis sugriežtėja:
– O tu kurią nors iš tų skaitei?
Atrenku tris, imu pasakoti, kas patiko, kas ne.
– Kiek tau metų? Kada ir spėjai?
– Aš turiu daug laiko...
Tylim.
– Ir aš turėjau daug laiko... – tokia širdgėla balse.
Suprantu, kad kažkur, dar iki manęs, todėl man nepasiekiamas, nežinomas, buvo kitas Romutkos gyvenimas – daug duočiau, jei toj vasaros dienos vėsioj trobos prieblandoj Romutka nusivestų mane į savo praeitį, ir akimirką pasirodo, kad ji prabils, bet iš laukų pareina Zita su Vladislovu, abu tokie jauni, tokie net nepadoriai sveiki greta išsikraipiusios Romutkos figūros. Man tik linkteli ir tarp savęs nesikalbėdami vikriai imasi kasdienių darbų, kiekvienas savo. Zita prieina prie Romutkos lovos, dirsteli į mane – ne, nepiktai, tik duodama suprasti, kad trukdau, o ji skuba. Susivokiu, atsisveikinu vien žvilgsniu ir einu pro duris. Atsigrįžtu, sutinku tokį šiltą Romutkos palydintį žvilgsnį, bet jame nebėra pažado prabilti – akimirka praleista. Nusišypsau ir aš – tai pažadas, kad ateisiu. Šypsosi ir Zita:
– Ji vis viena, ateik.
Gal ateisiu, gal ne, tuomet buvau tokių metų, kai pažadai greit pamirštami.

Kieme vasaros dienos tylos nė padujų: šuo brazdina grandine, sekiodamas šeimininką,  tvarte žviegia – dirstelėjau praeidama – gražūs, balti puskiauliai, vištininkas pilnas gyvenimo. Dirsteliu į liepą – spiečius tebėra, todėl namo pasuku ne vieškeliu, o takais  pro bitininko sodybą. Eidama svarstau, kas mane taip stebina Romutkos namuose? Pirmiausia – tvarka, švara, kiemelis nušienautas, joks daiktas nesivolioja ne vietoj, bet gėlių mažai, kelios kosmėjos po langu, rūtos, jurginas prie šulinio. Nenuostabu, Romutka į kiemą neišeina, Zita nespėja, ant jos pečių visas ūkis.
Dar atsimenu Romutką vaikščiojančią, dažniausiai besisukiojančią apie plytą, kol kartą mūsų namus pasiekė gandas, atneštas „į gaspadą“ užėjusių jos kaimo žmonių, kad Romutka nebekelianti iš lovos.
– Kad bent ilgai netrauktų, ne pyragai jauniesiems.
Nugirstu, būna, žodį, posakį, aiškiai skirtą ne mano ausims, nesuprantu, paskui ilgai kankinuosi svarstydama, ką tai galėtų reikšti, prikuriu visokių keistenybių, o nepaklausi. Vaikams nedera kištis į suaugusių kalbą, juolab klausinėti.

Dabar, dienų gale, kai nuo anos vasaros praėjo neįtikimai daug kitų vasarų, sėdėdama ant Romutkos antkapio pakraštėlio, jau žinau, jau daug žinau. Ir aną kaimiečių posakį oi kaip suprantu!
Aną vasarą dar ne kartą apsilankiau toj sodyboj, pušelių užstotoj nuo vieškelio; kartais ateidavom abi su mano klasės drauge Onute. Zitos paprašytos iš miestelio atnešdavom ne vien knygų Romutkai, nes ji neturėdavo laiko dėl kiekvieno nieko gaišti parduotuvėse.
Buvau budri, klausiausi, stebėjau, bet tos sodybos žmonės, tarsi susitarę, neprasitardavo nieko apie save, gyveno kaip užsukti laikrodžiai ir, jei ir nusiimdavo kada kaukes, tai tik ne kam pašaliniam troboj esant.
Ištardžiau draugę Onutę – kas ją sieja su tais namais, juk taip toli gyvena, keturi kilometrai iki miestelio, o dar nuo jo į kitą pusę antra tiek.
– Vladislovas mano dėdė, mamos brolis. Atėjo bernu į Romutkos ūkį ir užsiliko. – Viskas stojo į vietas, o tai aš savinausi Romutką ir visus, kas buvo tuose namuose, nes jau žinojau, kad ji senelio sesuo.
Kaip pati nesusipratau, Onutė tokia panaši į Vladislovą, abu tokie apvalmurziai, linkę patylėti. Štai ir tada, kai pasitikslinau, kad Zita tarnauja merga, ir garsiai pasvarsčiau, kaip bus, kai baigs suvaryti į kolūkius, bernų ir mergų nebereikės, Onutei tarsi kas burną užsiuvo ir ji ėmė vengti draugystės su manim, o Zita su Vladislovu liko pas Romutką. Man keistokai atrodė, kad Zita su Vladislovu tvarkosi ūky tarsi savam, o Romutka niekur nesikiša.
Kartą atėjusi radau Zitą verkiančią – įsimetė kažkokia liga ir išdvėsė visa vada paršiukų, o jau buvo į turgų vežami. Romutka klausėsi jos rypavimo, klausėsi, staiga jos akys sublizgo, ji atsitiesė, pasirodė, lyg ne lovoj sėdėtų, o skrietų laukais ant žirgo, vėjui blaškant palaidus plaukus – vaizduotės man niekada netrūko:
– Kad tik tiek bėdos, kiek paršiukai! Ar nematai, kas pasauly darosi? Apsidairyk toliau tvarto!
Zita iš netikėtumo žioptelėjo ir nutilo, bet greit susivokė ir neliko skoloj:
– Bepiga tau po pasaulį dairytis, kad pilnas bliūdas po nosim nė piršto nepajudinus – ir dar, ir dar, bet atrodė, kad Romutka jos negirdi, lyg ne čia, lyg kažkokiam kitam pasauly būtų. Susikirto moteriškės ne juokais.
Tada prabilo Vladislovas, tepasakė Romutkai vieną žodį:
– Nutilk!
Nutilo Romutka, subliuško kaip pradurtas balionas, o Zita išbėgo iš trobos, smarkiai trenkdama durimis. Aš taip pat išėjau, man čia nederėjo būti, kur suaugę žmonės barasi. Eidama per pušyną namo svarsčiau – kažkas ne taip, kaip tai gali būti, kad bernas ne mergą, o gaspadinę nutildė? Ne mano protui susivokti.

Ėjo metai. Visais galimais lokatoriais gaudžiau žinias apie Romutką, bet sodyboj už pušelių lankiausi retai. Kartą šventoriuj prie manęs priėjo tolimesnio kaimo moterėlė, žinojau, kad ji tolima mūsų giminaitė, ir paklausė, ar Romutka jau persiuto, apsiramino, o aš nežinojau ką atsakyti – ko ji būtų turėjusi siusti? Mėlyniaujant pušyne pritaikiau tinkamą momentą ir paprašiau mamos papasakoti ką nors apie Romutką. Papasakojo – kiek pati žinojo, kaip suprato, teisdama ir teisindama, pati daug ko nesuprasdama. Žinojo ji daug, ne veltui mėgdavo lankyti Romutką ir prasišnekėdavo su ja  po kelias valandas, bet tų be liudininkų išsipasakotų dalykų mama nepasakodavo niekam, sakydavo – tai man nepriklauso.
Zita nemėgo mano mamos – ko ji knaisiojasi po svetimus gyvenimus?
Daug išgirdau iš atsitiktinai nugirsto talkininkų pokalbio kūlėj mūsų sodyboj, trumpam sukritusių į šiaudus poilsio. Tai buvo bene paskutinė laisva kūlė – jau dauguma buvo priversti parašyti pareiškimus į kolūkį.
To pokalbio neatgamintų atmintis – po šitiekos metų, kai nebegirdžiu vietinės tarmės, kalbėjimo būdo, bet atsimenu, su kokia meile kalbėta. Tą meilę ir išsinešiau ir ją kaip nedovanotinai pamirštą skolą noriu grąžinti Romutkai, papasakodama jos gyvenimą.

Visada taip – jei jau ryžtuosi pasakoti, tai nuo kažkur toli, nuo karažo metų, nes užplūdę atsiminimai paskandina smulkmenose, o jos visos atrodo tokios svarbios, tarsi be jų skaitytojas nepajus bendros nuotaikos, nesupras, kodėl žmonės elgėsi taip, o ne kitaip. Ir pačiai taip norisi pabūti praėjusiam laike, suprasti.
Romutka buvo mano senelio sesuo, gimusi netolimam kaime, kur tuomet  gyveno šeima. Nors gimė daugiau, vaikai užaugo penki, du broliai ir trys seserys. Toj šeimoj kelios kartos atgal ir vėliau dar vis būdavo penki vaikai, vis taip pat – du broliai ir trys seserys.
Tėvas buvo kilęs iš bajorų šeimos nuo Darbėnų, dalyvavusios 1831 m. sukilime, praradusios žemę, besislapstančios nuo persekiojimų. Tai būta darbštaus, sumanaus žmogaus, jaunystėj išplaukusio į Ameriką, grįžusio iš ten su pinigais ir dideliais planais gyvenimui. Vedė bajoraitę nuo Kėdainių, niekas man nepasakė, ar  tik sulenkėjusios ar iš tiesų lenkiško prigimimo šeimos. Vedė ne dėl turto – dėl gražumo, dėl linksmumo, darbštumo ir išmanymo; šeimoj nebuvo svetima ir knyga, kas tėvui nelabai patiko, gana, kad vieną sūnų, kaip gabiausią mokslams, buvo nuskyręs į kunigus.
Ūkis klestėjo, augo vaikai, bet ne viskas klostėsi, kaip tėvas norėjo, daug kas gildė jam širdį, o motina visada palaikė vaikus. Ji nepasmerkė ir mano senelio, kuris, prievarta siųstas į kunigų seminariją, nuo paskutinių šventimų apsisprendė ir išėjo iš bažnyčios, už ką tėvo buvo atsižadėtas, pasakyta, kad palikimo negaus, tegu verčiasi kaip išmano.
Antras sūnus taip pat nerodė jokio palinkimo ūkininkauti, susikūrus nepriklausomai Lietuvai, ėmėsi verslo mieste, pastatė fabrikėlį, kuriame buvo gaminamas negudrus buitinės chemijos priemonių asortimentas. Verslas sekėsi. Vedė lenkaitę, bet šeimoje nebuvo vaikų, todėl įsidukrino našlaite likusią draugų mergaitę, tokią žvitrią, linksmą, savo buvimu sklidinai pripildžiusią įtėvių gyvenimus, o įmotei to viso buvo net per daug ir ji, kai buvo leista, repatrijavo į Lenkiją, palikusi vyrą su įduktere vienus. Mergaitė buvo labai gabi, tapo gydytoja pediatre, netekėjo, pašventė gyvenimą svetimiems vaikams ir ją išauginusiam žmogui.
Kai Lietuvoj prasidėjo žemės reforma, imta parceliuoti stambius dvarus ir dalinti žemę bežemiams ir mažažemiams kaimų gyventojams, senąjį tėvą prispaudė didelis rūpestis – kaip vaikams padalinti žemę, kad valdžia jos neatimtų. Pats tėvas, gana anksti tapęs našliu, antrą kartą nevedė, vienos iš dukterų neleido tekėti, ji ir šeimininkavo ūkyje. Jauniausioji ištekėjo už gretimo kaimo vienturčio ūkininkaičio, nors ir nedaug turinčio žemės, bet darbštaus ir tvarkingo. Tik ta dukra vienintelė ir negildė tėvui širdies.
Romutka! Apie Romutką tiek šeimoje, tiek kaimynų susiėjime girdint tėvui, buvo vengiama kalbėti.
Tėvas sparčiai seno, silpo, atsiliepė jaunystės metai Amerikos kasyklose ir dabartiniai rūpesčiai – na, kur matyta, šeimoje penki vaikai, o žemės palikti nėra kam? Suskubo bent namie šeimininkavusią dukterį išleisti už vyro, ne už kokio ji būtų norėjusi, o už tokio, koks beėmė – už neišvaizdaus, jau nejauno senvaikio, bet kaimo nuostabai, abiejų metai netapo kliūtimi susilaukti, kaip toj šeimoj buvo įprasta, penketo vaikų, dviejų sūnų, trijų mergaičių.
Susitaikė tėvas su iš Rusijos sugrįžusiu, anuomet atsisakiusiu kunigu tapti sūnum, parsivežusiu gražią penkių vaikų šeimą – du sūneliai, trys dukros, bet ir tam žemės nereikėjo, gavo gerą valdišką tarnybą.
Delsti nebebuvo galima. Sukvietė tėvas per šv. Oną visus vaikus ir paskelbė verdiktą: neatsižvelgdamas, kas nori, kas nenori žemę dirbti, perrašo ją visiems vaikams po lygiai, kad jokių priekaištų nebūtų, ir tegu tai jau būna nebe jo, o vaikų rūpestis. Taip ir padarė. Apvaikščiojo matininkai laukus, pievas, lendymus, užakusį ežerą, mišką, atmatavo, taikydami, kad visiems tektų daugmaž vienodos vertės sklypai. Jie  buvo greta ir susiėjo vėl vaikai, kaip paukštukai į lizdą, bet susitikdavo dažniausiai tik vasarom.
Dukra, gyvenusi su tėvu, jo namuose ir liko, jai tik gyvenimas pasidarė lengvesnis, kai sumažėjo žemės.
Sūnus, netapęs kunigu (mano senelis), pasisamdė gerą ūkvedį, supirko Vokietijoj tais laikais moderniausią žemės ūkio techniką, gerų veislių galvijus, penkis hektarus užsodino sodu, ūkvedžio šeimai surentė nedidelį namą, sau vasarnamio tipo gražų pastatą, kuriame šeima su draugais tik vasarodavo. Ūkis buvo pripažintas pavyzdiniu ir naudojamas kaip bazė jauniesiems ūkininkams ir šeimininkėms ruošti.
Sūnaus – fabrikanto sklype buvo daili kalvelė, ant kurios įdukterė – karalaitė pareikalavo pastatyti pilį. Pastatė, betrūko žaibolaidžio. Parsisiųsdino, sudėjo detales koridoriuj ir nuėjo į gretimą sodybą pas brolį pietauti. Netrukus kilo audra, trenkė perkūnas į pilį ir supleškino iki pamatų. Nebeatstatė, kalvelė apžėlė avietynais, dilgėlynais, taip mėgstančiais gaisravietes. Vaikystėj ten aviečiaudavau. Retai beatvažiuodavo, nes karalaitė labai gailėjo sudegusios pilies. Žeme leido naudotis jauniausiai seseriai, kuri, gražiai sutardama su vyru, taip pat išaugino penkis vaikus.
O Romutka?
Romutka!
Tarsi ne to lizdo paukštis, ne to medžio birbynė, nuo mažens ne tokia: juodaakė, garbanė juodaplaukė, graži kaip lėlytė, šeimos ir kaimo numylėtinė, čiauškutė, nenutylanti nuo aušros ligi sutemų, su visais kalbanti lietuviškai, tik su motina, ypač kai likdavo vienos – lenkiškai. Tai buvo juodviejų paslaptis, kaime ne kas ir težinojo. Ir išvaizda į ją panaši. Per tą gražumą, linksmumą, meilumą vis taip išeidavo, kad jai ir kąsnis skanesnis kliūdavo, ir darbas lengvesnis, švaresnis. Anksti įsėdo į stakles. Pradžioj eidavo į kaimą ko nežinodama pasiklausinėti pas moteris, paskui jau kūrė raštus pati, nekartodama tokių pačių, ir kaimo mergaitės eidavo pas ją pasižiūrėti, pasitarti. Per darbymečius ne iš laukų ataidėdavo skambi jos daina, o pro atvirus seklyčios langus. Ilgais rudens, žiemos vakarais  ne kas kitas, Romutka, namiškiams garsiai skaitydavo knygeles, visokias, kokios tik pakliūdavo į namus.
Pirmą kartą Romutkos ir tėvo nuomonės susikirto, kai broliui, nuskirtam į kunigus, baigusiam pradžios mokyklą, buvo leista mokytis toliau, o apie jos mokslus tėvas nėjo nė į kalbas:
– Pasaulį apvažiavau, nemačiau, kad mergaitės iš paprastų namų eitų toliau pradinės, skaityti moki ir užteks. Brolis bent kunigu bus, o tu kuo? Klebono gaspadine? Tam didelių mokslų nereikia. Ir iš kokių pinigų turėčiau du vaikus leisti į mokslus?
Čia jau kartą Romutka pradrįso ir pasakė, kad gal  nereiktų tėveliui tiek tų žemių pirkti, o ji neliktų broliams, seserims skolinga, baigusi mokslus, neimtų iš namų dalies...
Nebuvo mačiusi tėvo tokio supykusio, net trenkė kumščiu į stalą:
– To dar betrūko, kad kiaušinis vištą gyvenimo mokytų!
Motinos balso, kai ji mėgindavo užtarti savo numylėtinę, niekas tarsi  neišgirsdavo, o ir numirė ji anksti, neliko nieko, kam Romutka galėtų pasipasakoti, kas užtartų, paguostų.
Tėvui tarsi marška nuo akių nukrito, suprato, kokią netikusią jos laukiančiam gyvenimui dukterį augina, lepūnėlę, nemokančią, nepratusią dirbti paprasčiausių kaimo moters darbų, ir ėmė spausti ją lygia dalim su visais. Juk koks protingas vyras tokią į žmonas ims, kad ir nebiedną? O jeigu kas ir ims vien už gražumą, bus kvailys ir nebus gyvenimo nei jam, nei jai. Kraičio visam amžiui neužteks.
Prasidėjo Romutkai juodos dienos. Ji tarsi atsiskyrė nuo žmonių, ką dirbdama nebečiauškėdavo, tyliai sau viena mintydavo. Ir dainų nebedainuodavo, nei laukuose, nei seklyčioj. Jos metų mergaitės jau ir į vakaruškas įsigudrindavo nueiti, pradžioj tik pažiopsoti, paskui jau ir pašokti, o ji nėjo. Betgi galvojo, galvojo ir sugalvojo, kaip ištrūkti iš tėvo namų į šviesų gyvenimą, ne į tokią pat vergiją vyro namuose.
Lyg kas pažadino Romutką, pralinksmėjo, ėmė daug sparčiau su darbais suktis – ir bemokanti, ir bežinanti, juk gabi buvo mergaitė. Ir dainą užvesdavo pirmoji, ir juokas jaunimo būry varpeliu nuskambėdavo, tik niekam, šiukštu, nei artimiausiom draugėm nepasakojo apie savo svajonę.
Tėvas apsiramino – kaip gerai, kad laiku pasakęs tvirtą žodį.
Pamatė Romutką bernai, savo ir tolimų kaimų, ėmė sekioti pulkeliais ir po vieną, atjodavo raiti, atvažiuodavo dviračiais, pasisiūlydavo pavėžėti brikele, netrūko šokėjų vakaruškose, vestuvėse, bet Romutka jų tarsi nematė. Ji laukė. Laukė vasarų, metai po metų. Juk buvo apylinkėse jaunikaičių, išvažiavusių į didelius miestus mokslo siekti. Vasarom jie sugrįždavo namo, ne be to, lankydavosi ir vakaruškose, ir su kaimo žmonėmis, ypač jaunimu, nevengdavo pasikalbėti.
Štai jie ir buvo Romutkos viltis, ji tvirtai įtikėjo, kad kurią dieną netikėtai  pamatys ją toks jaunikaitis taip vikriai, mokamai darbą dirbančią, vakaruškoj šokančią, išgirs jos dainą...
Ten, kur jis ją išsiveš, nebus karvių, kiaulių, šienapjūtės, kūlės, bulviakasių, linarūtės, ilgų rudens, žiemos vakarų, kaukiant vėjams kamine, priebuty išrikiuotų purvinų klumpių – bus šviesus gyvenimas su knygom, susitikimai su įdomiais žmonėmis, muzika, visi vaikai, nesvarbu, berniukai ar mergaitės, jei tik norės, mokysis...
Ji laukė – vasarų. Jau nuo tada, kai paskutinis apylinkių ūkininkas išveždavo savo sūnų gimnazistą ar studentą į geležinkelio stotį, iš kur traukiniai važiuodavo į didelius miestus, Romutka pradėdavo laukti kitos vasaros. Veltui, nė vienas studentas nepakvietė važiuoti drauge.
Kad savų kaimų bernai nešnekintų, netrukdytų svajoti, išsiaugino Romutka žirgą, prajodavo su vėjeliu, juodas garbanas kaspinu persirišusi, ir ilgainiui pati nebesuprato, kas jai svarbiau ir maloniau, ar svajonė apie tą turintį ją pamatyti, pamilti ir į miestą išsivežti jaunikį, ar tas šėliojimas laukais ant žirgo. Kaimas priprato prie tokio jos elgesio, nebesišaipė, net savotiškai mėgo, nes nebuvo ji bloga, o jos audimai garsėjo toli aplinkui.
O metai ėjo, savi vaikinai vedė, jau vaikus augino, o vakaruškose Romutka beramstė tvoras, kiti, jauni vaikinai su kitom mergaitėm šoko,  dainas dainavo, kol kartą ją bepakalbino tik vienas toks bloznas berniokėlis, dar neseniai piemens metus išaugęs, ir ji suprato – pralošė. Senmergė, viso kaimo pajuokai. Joks gelbėtojas nebeatvažiuos ir jos nebeišsiveš.
Tėvas, pradžioj didžiavęsis dukra, taip primenančia anksti mirusią, labai mylėtą žmoną, ilgainiui suprato, kuo tai gali baigtis, laukdavo piršlių, jau nebegriežtai ir beskirdamas, ar turtingo ūkininkaičio siųstų, ar biedno, kad tik doras žmogus būtų ir Romutkai įtiktų, bet ji visiems atsakydavo, nesileisdama į kalbas. Tai buvo ir viena iš priežasčių, paskubinusių žemės atidalinimą vaikams. Ir tai nieko nekeitė, nesidomėjo Romutka ūkininkavimu, visa jos ūkio našta teko tėvui, savo ūkį perleidusiam į žento rankas.
Parvažiavo sykį tėvas iš jomarko ir pasakė pasamdęs daugiau šeimynos, mergą ir berną, abu esą iš vieno kaimo, žmonės apie juos tik geru žodžiu atsiliepią. Pasamdė tai pasamdė, juk ne susituokė, jei neįtiks, kitiems metams nebesamdys.
Parsirado Romutka jodinėjusi, numetė žirgo pavadį naujam bernui, dorai nė neįsižiūrėjusi, ir nuėjo vidun, bet ko besigriebdama vis negalėjo pamiršti to akimirkos vaizdo – stotingo, dailaus berno geltonais, garbanotais plaukais ir mėlynom akim.
Pirmom dienom viskas klostėsi ne kaip svieto ūkiuose, niekas dorai nežinojo, nei kas kam priklauso dirbti, nei kieno komandos klausyti ar ko pasiklausti – gaspadoriaus kaip ir nėra, ateina ryte, nurodo darbus ir, žiūrėk, dingsta, išeina į savo namus, gaspadinė laksto laukais  ant kumelio ar audžia audimus dainas pasidainuodama, į ūkio reikalus nesikiša. Klausinėjo nuo seniau dirbusių samdinių, kaip anksčiau, kokia tvarka buvusi. Tokia ir buvusi – vienai iš mergų gaspadorius liepęs tokiai lyg ir gaspadinei būti, bet į visus reikalus kišdavęsis ir pats, vienam bernui lyg ir gaspadorium, bet ir tas vis neįtikdavęs, greičiausiai dėl to jie ir nebelikę šiems metams.
Naujasis bernas, Vladislovas, ir naujai atėjusioji merga, Zita, jau pradėjo svarstyti, ar nereikėtų ir jiems kitos vietos pasiieškoti, bet nutarė pirma dar rimtai pasikalbėti su gaspadorium. Pasikalbėjo, sutarė – Vladislovą, kaip labiau patyrusį iš visų samdinių, paskyrė ūkvedžiu, Zitą gaspadine, abiem pažadėjo didesnes algas ir pats taip dažnai nesilankyti ir dėl niekų nekomanduoti, leisti ramiai dirbti. Nusistovėjo tvarka.
Pasikeitė ir Romutka, vis dažniau pradėjo išeiti prie darbo į laukus, tą pavasarį dar kartą kitą išjojo, bet sutikusi pašaipų Vladislovo žvilgsnį, liovėsi, atėjus vasarai nebelakstė į vakaruškas – pusmergių, pusbernių užsiėmimas. Gal nė pati nesuprato, kaip vis, tarsi netyčia, atsidurdavo greta Vladislovo, vis atrasdavo kokį reikalą pašnekinti. Bernas buvo ramaus, taikaus būdo, nešnekus, gerai neapgalvojęs liežuviu nelazgatydavo, bet kai jau ką pasakydavo, sunku būdavo nuginčyti, jo būdavo tiesa. Ir ūkio darbus gerai išmanė, ir kalvystės, kiek reikia ūky, mokėjo.
Romutka panoro pasirodyti, kad ir ji ne iš kelmo spirta, ėmėsi gaspadinės darbų, tik pati nesuprato, kodėl jai svarbu, kad Vladislovas apie ją gerai galvotų. Gal todėl, kad buvo pratusi garbinama, siekiama vyrų, o Vladislovas bendravo tik tiek, kiek reikėjo, buvo mandagus, bet šaltas, nesistengė įtikti, juolab patikti. Tai žeidė Romutkos savimeilę ir ji vis aktyviau siekė jo dėmesio.
Tėvas pažinojo dukters būdą, netruko perprasti, kas vyksta, ir nė neslėpė, kad tokio žento norėtų. Vladislovas tylėjo. Jis nežinojo, kokia gali būti nepalaužiama, neįveikiama moteris, jei visa aistra pamilsta, radusi tinkamą objektą savo neišmylėtai meilei, kokia galinga gali būti – kaip ištvinęs pavasario srautas, viską laužantis savo kely ir plukdantis be galimybės grįžti. Meilė nėra bloga, ji tik akla, užsiėmusi vien savimi ir nepastebinti, kad aplinkui gyvena ir kiti žmonės.
Nematė Romutka, nepastebėjo, kokiu nieko daugiau aplinkui nepastebinčiu žvilgsniu sekioja Vladislovas mažas, bet vikrias ir stiprias Zitos rankas, nešančias į stalą duoną, valgius, kai visi po dienos darbų susirenka troboj, jau ilsisi, neskubėdami šnekučiuojasi, laukdami vakarienės, ir kaip stabteli Zita trobos tarpdury, švelniu žvilgsniu palydėdama Vladislovą stačią ratuose išvažiuojantį į laukus – be botago klauso arkliai šeimininko. Vis dažniau kryžiuojasi jų takai, abiem vienu metu prireikia į daržinę, klėtį, o susitikę vis ilgiau kalbasi.
Baigiantis antriems tarnystės metams tapo aišku, kad tylėjimu atsitverti neužteks, reikės atsakyti tiesiai – Romutka, visai nenorėdama, nugirdo, kad Vladislovas su Zita myli vienas kitą, planuoja tuoktis ir tretiems metams nebelikti.
Pirmas Romutkos jausmas buvo pyktis – kaip drįso! Paskui suprato, kad pykčiu nieko nelaimės, čia reikia eiti gudrumu. Bene pirmą kartą pati nuėjo pas tėvą klausti patarimo ir prašyti pagalbos – atvėrė visas kortas. Sutarė, kad tėvas kalbins Vladislovą, gundys žeme, mišku, ir nemenką sumą pinigų paminės, o Romutka pasikalbės su Zita, pagraudens, kad nuo jos priklauso Vladislovo laimė, nejau ji nori, kad ir jis visą amžių vargą vargtų svetimuose dvaruose, kai čia tokia gera proga tapti pačiam sau ponu.
Neskubino tėvas Vladislovo su atsakymu, tik nutaikęs progą  vis dar pašnekindavo, lyg ir vien gero norėdamas patardavo, kol pastebėjo, kad šis jau abejoja, tik tas lėtas būdas ir kasdien pro akis šmėžuojantis liūdnas Zitos veidelis neleido galutinai apsispręsti.
Ir Romutka nesnaudė, sugėdino Zitą, kad ši meluojanti, sakydama jog myli, jei iš tiesų mylėtų, netrukdytų Vladislovo laimei. Suabejojo ir Zita, tik bepaklausė, kaip galėtų išeiti, tarnystės metų nebaigusi? Romutka pažadėjo atiduoti visų metų uždarbį ir žodis jau tarsi buvo duotas, neliko kelio atgal. Po kelių dienų pats Vladislovas pakinkė arklius, sukrovė uždarbį, bet važnyčioti, arklius parvaryti pasiuntė pusbernį. Taip ir išsiskyrė kaip svetimi, dorai nė neatsisveikinę, gero žodžio kits kitam nepasakę, nes iš kiekvieno pašalio jautė smalsius žvilgsnius.
Kitą šventadienį Vladislovas ir Romutka nuėjo į kleboniją ir padavė užsakus. Tėvas, o ir visa šeima lengviau atsikvėpė. Kaip jautėsi Zita, niekas nepaklausė, nes ji jau buvo toli ir ne toj bažnyčioj meldėsi, o Vladislovas, ir čia pat būdamas, per savo uždarą būdą nei kam guodėsi, nei kam gyrėsi.
Gyvenimas kaime teka nustatyta vaga, kur kiekvienas žino, kuomet metas arti, kuomet bulves kasti, o kuomet į atlaidus važiuoti. Romutka nušvito, dirbo nuo tamsos iki tamsos, ne tik savo, šeimininkės, valdose puikiai tvarkėsi, bet ir sodybą puošė, vis kažką sėjo, sodino, pasirūpino, kad joks nereikalingas daiktas pašaliais nesimėtytų, ir sužydo, suvešėjo gėlynai, krūmai, tada ir tas pušeles nuo kelio užsodino, kad nereikalinga akis nežiūrinėtų, dulkės negultų.
Žinojo savo darbus ir Vladislovas, juk tiek buvo svajojęs būti ūkininku – ir laukai gražiai derėjo, ir viskas laiku buvo nuimama, o per žiemą susiruošė medienos ir kol kas tik pakeitė jau stipriai apipuvusius namo sienų apatinius vainikus, perdengė stogą. Daug meistrystės darbų pats mokėjo, prireikus kaimynus į talką kvietė, o niekam nesigirdamas planavo, svarstė, kiek medžiagos reikia paruošti ir kada geriausia imtis naują trobą statyti, didesnę daržinę, kad galėtų sukrauti derlių po stogu ir taip nesiskubinti su kūle.
Iš šalies žiūrint lyg ir viskas buvo gerai, bent ne blogiau, kaip kitose sodybose, bet nebuvo linksmumo namuose, kai kuris vienas ar ir abu šeimininkai kur netoliese būdavo, nutildavo samdinių daina, o juoktis tarsi niekas nė mokėti nebemokėjo. Ne, nesibarė šeimininkai savo tarpe ir piktesnio žodžio nepasakydavo šeimynai, bet geriau jau būtų baręsi, nes ta tyla slėgė visus ir šeimyna pas juos ilgai neužsibūdavo.
Praėjo keleri metai, o Romutka tebevaikščiojo liekna kaip nendrė, laukiamų vaikų vis nebuvo. Tarsi kas graužė namus iš vidaus, nepadėjo nė daktarai, nė bobžolės, nė užklydusios čigonės nieko gero nežadėjo, kol vieną dieną Romutka nebeatsikėlė – įsiskaudėjo, sutino sąnariai. Vėl daktarai, vėl bobžolės, bet kai atsikėlė iš lovos, nebe tokia, visai nebe tokia paliko Romutka, slankiojo kaip vaiduoklis po namus, ko besiimdavo, krito darbai iš rankų. Žinia, bėdos po vieną nevaikšto, lietūs derlių supūdė, į Lietuvą rusai atėjo, paėjo kalbos apie kolūkius. Nors niekas tuo tada netikėjo, bet dirbo visi tarsi atbulais nagais. Kolūkių sutverti nespėjo, žemės neatėmė, nes užgriuvo karas. Nelengvi buvo ūkininkams ir karo metai, nepalengvėjo ir jam pasibaigus, samdinių nebeleido samdyti, apšaukdavo buožėmis ir veždavo į Sibirą.
Plėšėsi su darbais Vladislovas vienas, nes Romutka jau su lazdele ne ką benuveikdavo, sąnariai išsikraipė, naktim miegoti nedavė. O dirbti reikėjo, nes žemės daug, pyliavos didelės, pagal hektarų skaičių. Jei jų neatpils, kas tada? Gali atimti ūkį, iš namų išvaryti. Kentėjo abu, kol galėjo, kol rudens darganos vėl paaštrino ligą ir abu suprato, kad jei kada ir bepagerės, darbininkė Romutka jau nebus. Pati Romutka vieną nemigos naktį užsiminė Vladislovui, ar nereiktų pasiteirauti, gal  Zita tebegyvena netekėjusi, gal sutiktų sugrįžti – sakytų visiems, kad giminaitė, ne samdinė, gal ir išvengtų Sibiro. Kiek  Romutkai kainavo tas pasiryžimas parsikviesti Zitą, težino tik vėlyvo rudens skausmų naktys, kai netyčia sukrutėjus lovoj,  tenorėdavosi rėkti, o ne keltis ir eiti ugnelę kurti, kiaules šerti, o ką besakyti apie karvių melžimą, nors ir mažiau gyvulių belaikė. Baisios tos naktys turėjo būti, jei Romutka, pasipūtėlė Romutka, laksčiusi žirgu laukais ir kvatojusi, jei nemokytas kaimo vaikinas atvažiuodavo su piršliu, užmiršusi savo išdidumą, pavydą, susitaikė su tokia mintimi ir dabar beturėjo rūpestį, kad nuvažiavęs Vladislovas rastų Zitą tebesančią pas motiną, kad jam pasisektų prikalbėti. Kad tik Zita sutiktų! Kad sutiktų! Įmanytų, rodos, pati atsiklauptų prašyti.
Sėdėjo Romutka prie lango, laukdama Vladislovo sugrįžtant, ir staiga apsiašarojo, pamačiusi keleliu per tą buvusį pušynėlį, tuomet jau užaugusį į visą pušyną, įsukant ratus su  vieno žmogaus stovyla. Kas bepasakytų dabar, džiaugsmo ar nusivylimo buvo tos ašaros, kai protas kalbėjo viena, o širdis kita.
Kaip bus, taip, ramino save Romutka, bet visa degė nekantrumu išgirsti pasakojimą. Vladislovas, atrodė tyčia, neskubėdamas iškinkė arklį, girdė, kažko ilgai truko tvarte, susirinko iš vežimo pirkinius – pravažiuodamas buvo užsukęs į parduotuvę, tik tose parduotuvėse buvo beveik tuščios lentynos, dar ilgai brazdėjo priemenėj. Paskui neskubėdamas, nė žodžio netardamas valgė pravėsusius barščius ir tik kai atstūmė tuščią dubenėlį, išdaužė tą vieną, taip lauktą, žodį:
– Sutariau!
Nors ir labai stengėsi Vladislovas, kad tas žodis nuskambėtų įprastinai, jam nepavyko, veidas nušvito džiugia šypsena, todėl, nenorėdamas daugiau išsiduoti, koks laimingas yra, kad pasimatė su Zita, kad vėl gyvens po vienu stogu, pasakė esąs pavargęs ir nuėjo gulti – viską papasakosiąs rytoj. Norėjo dar, kol gali, pabūti vienas, susigaudyti savo mintyse – tai kaip dabar bus, kaip jie visi trys gyvens?
Romutka liko prie lango, vos ne iki paryčių – koks skirtumas kur, juk vis tiek neužmigs ir dėl skausmo, ir dėl krūtinėj besipjaunančių šimto juodų katinų. Dabar, kai jau žinojo, kad taip svajotas sutikimas gautas, džiaugsmą tarsi vėjai nupūtė, net dantim sugriežė, atsiminusi, kad Zita vos nenuviliojo jos jaunikio, o kas bus dabar, kai ji paseno, suruko, sulinko, išsikraipė – juk neakla, pasižiūri į veidrodį. O jiedu dar gana jauni, sveiki, gali paėjėti už kurios kertės, kur jos, teisėtos žmonos prieš Dievą ir prieš žmones, žvilgsnis nebesiekia, ir jų valia.
Ne, tvirtai apsisprendė, ne, nesutiks, gal dar nevėlu, tegu rytoj Vladislovas nusiunčia žinią, kad persigalvojo, kad Zita nevažiuotų.
Vėl stoja akyse jųdviejų su Vladislovu dabartinio gyvenimo vaizdai ir toliau bus  tik blogiau. Juk neištvers Vladislovas, koks vyras ištvertų vienas tokią naštą nešti? Ir vėl apsisprendžia Romutka antraip – tylės, kentės, tik kad anuodu pasisaugotų, negautų ji pamatyti. Juk kiek laiko išsislapstė prieš vestuves, niekas nė nenumanė apie jų meilę. O gal nieko blogo ir nebuvo, juk Zita tokia dievobaiminga mergaitė, tokia atlapadūšė, jei kas būtų, nieko nesugebėtų paslėpti.
Kai Vladislovas papasakojo, kaip ne iš karto Zita ir tesuprato, ko iš jos norima, kaip paskui ilgai dvejojo kaip tai atrodys, ar tai ne nuodėmė ir ką žmonės sakys, net buvo benorinti nueiti pas kunigą pasišnekėti, Romutkai ramiau pasidarė.
Vladislovas benušnekėjęs, juk jie nesiruošia vienoj lovoj miegoti, gyvens kaip brolis su seseria, o pats galvojo, kad kai jau bus drauge, tai visaip gali būti, tik, aišku, Zitai to nesakė.
Zitos motinai patiko ta mintis, sutarė, kad sakysis esą pusbroliai, mažiau apkalbų bus. O, pagaliau, kieno koks reikalas, nereikia kožnam sutiktam aiškinti. Jau atsisveikinant Zitos motina neiškentė neprasitarusi slaptos minties – o ką gali žinoti, gal ne ilgam taip, juk Romutka senesnė, o dar tokia liga, gali ilgai nebegyventi. Tada ir susituoktų.
– Bijok Dievo! – beaiktelėjo Zita.
Vladislovas to Romutkai, aišku, nepasakė, bet pačiam mintis į širdį įkrito.
Atėjus į namus jaunai šeimininkei nešeimininkei, tarsi atjaunėjo ir senoji sodyba – nugrėbstė Zita takus, sutvarkė, išvalė trobą ir langai pašviesėjo, tarsi atsimerkė. Kol dar galėjo, Romutka bent apie save susitvarkydavo, bet atėjo laikas, kai nebekėlė ir Zitai teko dar ir ligonę apgerbti. Nesiguodė, nedejavo, tik kas sekmadienį nuėjusi į bažnyčią prašė Dievo ne nuodėmių atleidimo, tik kantrybės.
Drauge su visu kaimu teko visokių dienų išgyventi. Ypač skaudžiai žeidė kolūkių kūrimas, kai teko arklius, galvijus į bendrus tvartus suvesti, priprasti, kad tavo žemė nebe tavo.
Pasišaipė kaimynas iš Vladislovo:
– Na, kur dabar tavo dvaras, miškas?
Nepiktai pasišaipė ir niekas nesijuokė, greičiau nugailėjo.
Romutka žiūrėjo į pasaulį vis pro tą patį langą ir iš to mažo dangaus lopinėlio, pušyno kampo ir saldinės obels prie šulinio geriau už meteorologus nuspėdavo orus, ji ir tą audrą, kuri išvertė obelį, iš anksto nuspėjo. Turėdama daug laisvo laiko, skaitė laikraščius, gyvai domėjosi viskuo, kas vyko kaime, o Zitos brolio mergaitė Onutė, buvusi mano klasės draugė, atnešdavo knygų, kai bibliotekoj bemaž visas perskaitė, kartojo antrą, o tai ir trečią kartą. Mokėjo Romutka įdomiai pasakoti, tai nusistovėjo įprotis kaimynams rinktis, ji pasakodavo, pasakodavo, ką knygose, laikraščiuose išskaitė, nesigirdavo, bet daug kas būdavo jos pačios sukurta, tik užrašyti negalėjo, tai saugojo atminty.

Didelei savo gėdai turiu prisipažinti, kad kai išvažiavom su mama gyventi į miestą, netrukus Romutką pamiršau – kiti reikalai, kiti žmonės. Man ją kartą kitą metuose beprimindavo Onutė, šventiniam atviruke kaskart parašydama vis tokį pat sveikinimą ir sakinį kitą kaimo naujienų, kelis žodžius apie Romutkos, Zitos, Vladislovo gyvenimus, bet ilgainiui tie laiškai retėjo ir jų neliko. Neparašė ji man, kaip po kelerių tokio gyvenimo metų Romutka susipratusi, koks pragariškas dviejų mylinčių žmonių gyvenimas, ir maldaute maldavusi, kad vežtų ją į prieglaudą, susituoktų civiline santuoka ir gyventų laimingi. Ilgai mąstęs, Vladislovas teatsakė:
– Vėlu.
Zita  nulenkė galvelę:
– Ką Dievas surišo...
Praėjo daug metų, kol sykį mane pasivijo per kelis pakeistus adresus Onutės laiškas, kuriame ji smulkiai aprašė, kad pagaliau Romutka numirė, sulaukusi daugiau, nei devyniasdešimties metų.  Vladislovui atgedėjus, kaip priklauso, po žmonos mirties metus, Zita ir Vladislovas pagaliau susituokė. Gražios buvusios vestuvės, Zitos suknelė balta, kaip žilos abiejų jaunųjų galvelės. Niekam neatrodė juokinga, o ne vienas ir ašarą nubraukė.
Daugiau laiškų nebepasivijo manęs, tik aš štai, atsitiktinumo atvesta, sėdžiu ant paminklo kraštelio po liepa senuosiuose kapuose ir skaičiuoju – laiminga pora meilėj ir sutarime bepagyveno metus.
Ir čia jie visi trys, po liepa senuose kapuose. Paminklas toks gražus savo kaimišku paprastumu, toks nepretenzingas.
 
Romana ...
Zita...
Vladislovas...
 
Romutka. Mergaitė, aistringai mylėjusi gyvenimą, kaip suprato.