kai netikėsiu

mano šimtametė vienatvė įsirangė šaltan žiemos guolin
paprašyk jos puodelio mėtų arbatos su liepų medum
sako Žaliajam žemyne kengūros išvogė maistą
o visagalė televizija plukdė ir skandino laivus dar alsavo ugnim
nėra nieko tikresnio už savus namus kurių nenuplovė potvynio bangos
nėra nieko brangesnio už žmogų kuris tau pasiūlė vandens 
kai troškulys grąsino užgrobti suvargusį kūną
pagiedok man strazde kai jau neturėsiu vilties 
ir netikėsiu kad žemė 
dar duos ne vieną derlių
Vasara7