Visagalis karalius
Pasiėmė laikas tave, tiktai daiktus paliko.
Jie vis stovi sustingę laike, jie vis rymo,
Lyg laukia sugrįžtant kažko jau seniai nematyto.
Šaltas vėjas per langą įlėkęs vidun ūkia, švilpia,
Nurimti negali. gal vėlė paskui jį įkandin,
Nori grįžti ten, kur jau negali. Senos eglės jau lipa
Dangun ir sūpynės dar kažką nematomą supa.
Čia prisėdus ant slenksčio raudojo mama,
Išlydėjusi tėtį į prieblandų ūką. Tuščias namas,
Tušti kambariai, be ugnies, be garsų, be
Garuojančių blynų ant stalo. Likę cukraus cukrainėje dar,
Ar užsaldys kas liūdesį mano? ar užglaistys kas
Skausmą dienų, senos vyšnios jau žiedo neduoda.
Gal tik laikas, tik laikas, jis žudo ir gydo visus,
Gal tik jis visagalis karalius.