Jei tu ieškai vienumos,
jei tu nori pasvajot, –
Kauno Ąžuolynas tau pamos.
Čia kur tik žvilgsnį meti –
į kairę, į dešinę –
visur žaluma.Tiek vietos!
Ir visą tą grožį aprėbti norėtųs.

Ramiai augina ąžuolai giles
ir plonas, jaunas šakeles.
O dideliomis šakomis žmonėms jie moja
ir nuo vėtrų juos užstoja.
Žalias šakas ąžuolai į dangų tiesia
ir tyliai paslapčia svajoja
dar šimtmečius čia stovėsią.
Kas tuos medžius sodino, augino, –
mažai kas jau ir bežino, 
praėjo metų juk gadynė...

Einu Ąžuolyno taku iš lėto,
o širdyje taip gera ir ramu,
atitrūkus nuo namų:
medžiai apšerkšniję, visur balta, sterilu...
Norisi pabūti toliau nuo žemiškų trūnėsių,
norisi kilti, kilti ten aukštai,
kur aš dievų nektarą gert galėčiau,
jei nepalūžtų nuo skrydžio man sparnai...