Skiriu Julijai
                                                                      Įžanga

Šį kūrinį, deja, parašė autoriaus sūnus, tai yra aš. Reikalas tas, kad autorius per Kalėdas išskrido į Neapolį ir pakeliui lėktuvui kažkas nutiko ir jis ėmė kristi. Keleiviai buvo perspėti apie artėjančią katastrofą, tad mano tėtis skubiai paskambino man ir perpasakojo šio kūrinio idėją, siužetą tiek, kiek spėjo. Paskui ryšys nutrūko. Lėktuvas kol kas nerastas, tad viliuosi, gal autorius visgi yra gyvas. Bet paskutinėmis minutėmis jis prašė, kad neatiodėliodamas imčiausi šio darbo, nes paskui išsitrins iš atminties detalės ir kūrinys neteks savo šviežumo, todėl nedelsdamas ir ėmiausi šio darbo. Stengiausi kiek galėdamas išsaugoti autoriaus stilių, bet, suprantama, prilygti jam negalėjau. Atleiskite.
 
Iš tikrųjų aš jau seniai nebetikėjau Kalėdų seneliu ir pačiu Kalėdų stebuklu, kaip man nuolat pasakojo mama. Esu pakankamai didelė mergaitė, kad dar tikėčiau tomis visomis nesąmonėmis. Aišku, į bažnyčią vaikščiojau, bet ne dėl savo religingumo, o tiesiog todėl, kad nesivelčiau į ilgus ir beprasmiškus ginčus tema Yra Dievas, ar ne, ką labai mėgsta tėtis ir visur stengiasi  ką nors įtraukti į tokią diskusiją. Ne, tai ne man. Aš gan paklusniai nuseku paskui mamą, o ką jau aš ten paskui mąstau toje bažnyčioje, tai, jau atleiskit, niekieno reikalas.
Taigi, kaip matot, netikiu Kalėdomis ir... ai, tiek to, užteks, nesiruošiu burnoti ir užsitraukti eilinę nuodėmę, jau ir taip, manau, esu pakankamai nuodėminga. Tiksliau netikėjau iki šių Kalėdų. Dabar tikrai tikiu ir žinau egzistuojant Kalėdų senelį. Nors mano atveju tai buvo visai ne senelis, atvirkščiai – visai jaunas ir šaunus jaunikaitis, kuris, savaime suprantama, vėliau gal kada nors taps seneliu.

Mano tėvai Kalėdoms nusprendė išsinešdinti į kažkokį Neapolį, net nežinau, kur jis randasi.  Jie dažnai gaudo visokias nuolaidas ir joms išleidžia krūvas pinigų. Pirmiausia, ką jie žiūri atėję į parduotuvę, teisingai, atspėjote - tai nuolaidos. Jeigu reikia pieno, tai pirks tik tą, kuris su nuolaida, net jei jis ir brangesnis už benuolaidinį. Paaiškinimas labai paprastas: jis geresnis, kokybiškesnis, todėl būtina pasinaudoti galimybe jį pirkti tada, kai jis atpigintas. Kitu atveju esame priversti gerti nekokybišką, prekybcentrio pilstymo pieną. Turime taupyti, sako tėtis. Taupyti visur ir visada. Taip esu ruošiama būsimam savarankiškam gyvenimui. Nė velnio aš netaupysiu, pamirškit!
Jie, aišku, spyrėsi, kad ir aš vykčiau su jais, bet kategoriškai tam pasipriešinau, ir tėtis galų gale sutiko, tuo pačiu nepamiršęs pasidžiaugti, kad tokiu būdu sutaupys kažkokią dalį pinigų. Mama, paveikta tėčio entuziazmo, irgi nusileido.
Žodžiu, lieku viena, pamojuoju per langą tolstančiam citronui, kurį vėlgi taupumo sumetimais renkasi mano gimdytojas (niekada gyvenime tokio neturėsiu), ir garsiai sušunku pergalingą riksmą, kuris kol kas neturi konkrečios žodinės išraiškos tipo valio arba laisvė, tiesiog suriaumoju kaip kokia kvaiša, o paskui ramiausiai sėdu mokytis nekenčiamos matematikos. Tokia glušė aš esu.

Toliau vakaras ir naktis. Ai, beje, dar nepaminėjau eglės, tai yra eglutės, žinoma, dirbtinės, savaime suprantama, taupumo ir praktiniais sumetimais, nes su tikra tikras vargas - bet kur jos neišmesi, turi lakstyti po visą miestą ir ieškoti, kur jas surenka, arba naktį numesti prie kaimynų namo. Čia aš su tėvu visiškai sutinku, man jokio skirtumo, kokia ta eglė, svarbu, kas po ja. Šįmet, aišku, nieko nerasiu, bet žinau, kad kažką atvilks iš Neapolio, ir tai gerai.
Einu anksti miegoti, nes tie padalyviai ir pusdalyviai, tai kaip pabroliai ir pusiau dalyviai, niekaip nesuprantu jų paskirties ir veikimo tikslo, visa susipainioju ir užmiegu supainiota, nekenčiu lietuvių, nors šiaip skaityti mėgstu, nes, kaip tėvas sako, ekonomiškai tai apsimoka arba nieko nekainuoja.

Nesuprantu, kodėl pabudau naktį, jokio garso nebuvo, bet iškart nubėgau prie durų, pakeliui spustelėjusi jungiklį, šviesa krito taip pat ir į koridorių, o ten stovėjo vaikinas su maišu.

Na, kur tavo eglė? paklausė, atnešiau dovanų.

Ligi akių nusmukusi megzta kepurė dengė viršutinę veido dalį, bet apatinė buvo daili, plonas smakras ir siaura burna, apjuosta putlių rausvų lūpų.

Na, ko stovi? Aš aiškiai negalėjau ištarti nė žodžio. Tu viena?

Iš pradžių linktelėjau, paskui išsiliejau: taip, tėvai išvažiavo, išskrido, į Neapolį, norėjo ir mane pasiimti, bet aš nesutikau, turbūt nujaučiau, kad turiu likti, juk tu senelis, tiesa? Na, netikras senelis, ta prasme, tikras, tikrų tikriausias, bet jaunas senelis, dar tik pradedantis, taip? Čia tai bent. Net nežinau, kur tas Neapolis, o Kalėdų seneliu seniai netikėjau, tu atleisk, aš tokia kvaiša...

Neapolis Italijoje.  Aš nusirengsiu, gerai? nelaukęs atsakymo nusiovė batus, po to nusitraukė nuo galvos kepurę, plaukai buvo trumpai kirpti šviesūs, aš vos nesusileidau, tokio dailaus senelio dar nebuvau mačiusi.

Italijoje? Tai tu ir ten buvai? Žinoma, renkis, o kaip man į tave kreiptis?

Vadink mane Klausu. Iš Santariškių, ir nusivilko striukę. Italijoje dar nebuvau, bet su laiku būsiu, tikrai, ten šilta. Pabūsiu pas tave, jei jau tėvai tave ilgam paliko. Pavargau vėl dirbti. Tau kiek, metų?

Man, sudvejojau, penkiolika.

Man irgi, matėsi, kad jis nemelavo. Tada tu gali irgi išgerti. Vyno juk rasime, ar ne?

Taip, tėvas visada prisiperka per akcijas, po to taupo. Iš tikro jo yra visuose kambariuose ir virtuvėje, net sandėliuke. Gal ir vonioje. Pats retai geria, nes taupo, o pirkti vis nusiperka, todėl vyno pilni namai.

Man patinka tavo tėvas, gerai, kad jo nėra. Jis peržvelgė visus kambarius ir pasirinko tėvų miegamąjį.  Atnešk čia taures, paliepė man.

Aš, aišku, prigriebiau ir atidarytuvą bei vazelę su saldainiais. Klausas papurtė galvą: geriau tikrų sūris, turi kokio nors?

Žinoma, aš tuoj, juk sakiau, kad esu kvaiša.

Kai grįžau, jis jau rūkė: visai tu ne kvaiša, nevadink savęs taip. Lipk į lovą. Rūkysi?

Nežinau, ar moku, juk sakiau…

Baik, tai paprasta.

Aš užsikosėjau. Klausas nesijuokė, bet kantriai mokė mane toliau. Galiausiai visai lengvai traukiau dūmą. Galva maloniai svaigo. Dar gurkšnis vyno. Klausas lietė spenelius, aš išsitiesiau. Pasijutau visai nuoga, jis irgi, pastebėjau, liko nuogas. Aš norėjau dar vyno, daugiau vyno, gerai, jis sakė, netaupyk, čia nėra ką taupyti.

Paryčiais prabudau viena ir išsigandau. Klausas buvo vonioje.

Turėsiu greit išeiti, supranti, kiti vaikai laukia.

Taip, suprantu.

Ir visai tu ne kvaiša, nevadink savęs taip. Ir tau tikrai nėra penkiolikos, juk taip?

Taip.

Niekada nepamiršk manęs, aš tau buvau pirmasis. Gal per kažkurias Kalėdas vėl susitiksim. Neapolis yra Italijoj.

Taip, žinau, atsakiau. Kaip gerai, kad atėjai pas mane.

Palikau tau dovaną po egle.

Visą laiką, kol jis lipo iš vonios, šluostėsi, paskui rengėsi, negalėjau atitraukti akių nuo jo.

Pusdalyviai ir padalyviai.

Prie durų jis mane pabučiavo ir išėjo.
Po eglute radau cigarečių pakelį, jame buvo likusios trys cigaretės ir šimtas eurų. Tokia netradicinė kalėdinė dovana.

P.s. Kai tėvai grįžo, pirmiausiai pasigedo kažkokių pinigų, amžinai nepamena, kur pasideda.
P.p.s. Po devynių mėnesių tikiuosi pagimdyti Kalėdų senelį.