Jei gyvenimo audra
dar nenurims,
ir nepaliaus mane 
likimas plakęs, – 
tu vis vien netikėk,
kad pasaulis yra
jau manęs netekęs.
Užsidek tu 
kambaryje žvakę,
kur kitados,
snaigėms virpant,
pro šarmotą langą
mums atrodė
miesto siluetai
gražūs neregėtai.
Dabar aš
viena žvilgčioju
pro šarmotą langą
į gatves.
Miesto languose
žiburėliai mirkčioja
ir laukia ryto.
Ar laukia kas manęs?