Ant plono šilko siūlo, ant voratinklio gijos,
Ant ryto, ant dienos, ant vakaro, nakties tylos
Nematomi likimo žingsniai išvynioja 
Kamuolį lemties, dalios, lyg lapai medžių
Rudenį be žodžių tyliai ima ir nukrinta.
Ir supranti, koks trumpas tas virpėjimas
Dienos, nakties tamsos ir saulės virsmo.
Ir koks trapus ištartas žodis, jausmas
Rankų šilumos ir bučinys, greit lūpose
Pradingstantis. Lyg sniegas, nusileidęs
Iš visatos nemarios, lyg kometa, staiga 
Nušvitusi ir dingusi. Ant plono šilko siūlo,
Ant voratinklio gijos sūpuojas vėjy mūsų laikas,
Sekundės tiksi monotoniškai be atvangos,
Kolei nutimsta vėjas ir sustoja tavo laikas.