Mano angele cukraus ir sniego,
Tu atskrisk darkart Žemei į širdį,
Kada tuščia – jai nieko nelieka,
Kai tylu – jinai nieko negirdi.
 
Tu juk budinai švelniai ne kartą
Savo rankomis vos tik palietęs
Ir sparnu, bet ne aštruma kardo,
Gali tamsą ir vėl nugalėti.
 
Ir išmokyti plakti iš naujo
Dykra virtusią didelę širdį –
Bėgs upeliais nerimstantis kraujas,
Stiebsis medžiai į viltį pakilti.
 
Tarsi žvilgsnis – jų šakos į dangų,
Lyg kvėpavimas – šaknys į smėlį...
................................................................
 
Mano angele, Žemę aplankęs,
Ir mane tu gyventi prikėlei...
 
2017 m. gruodžio 30 d.