Ant ledinių lelijų stikle
Lūpom deginu langą į dangų.
Nesakyk, kad ten nieko nėra –
Nes juk mintys kažką visad randa.
 
Randa tam, kad plasnotų drugiais –
Ne į ugnį... Į paprastą šviesą.
Kiek mažyčių sparnelių! – Matai? –
Juk visų nesugaudyt net dviese...
 
Nemiegokim, kol giedras dangus –
Nežinia, kada vėjas kels pūgą.
Ir sapnai prie pagalvių priglus
Nusileist iš aukštai nepabūgę...
---
Aukso linijom jungiu žvaigždes
Lyg taškus iš vaikystės žaidimo...
Mano piešinį kas ar supras?
Ar suspės įskaityt lig švitimo?..

2018 m. sausio 5 d.