Neseniai įvyko kraupus įvykis – buvo nužudytas apsaugos darbuotojas Klaipėdos Akropolyje. Šis įvykis, po jo pasipylę komentarai ir nuomonės atskleidė baisią problemą – mūsų visuomenėje yra didžiulis kiekis žmonių, kurie jaučia priešiškumą visiems, kas palaiko tvarką ir neleidžia elgtis taip, kaip nori (konkrečiai – apsaugos darbuotojams, o policijos pareigūnams – gal netgi dar labiau). Pats būdamas apsaugos darbuotoju, negaliu ramiai į tai žiūrėti, todėl tai ir yra priežastis, dėl kurios rašau šį straipsnį. 

Iš karto pasakysiu, kad dėl Klaipėdoje įvykusio įvykio tegul aiškinasi teisininkai. Neturiu informacijos (žiniasklaidoje jos nebuvo), kokios buvo konkrečios aplinkybės, kokie buvo įtariamo asmens ir apsaugos darbuotojų konkretūs veiksmai, kas po ko buvo, todėl apie tai ir nešnekėsiu. Tai yra teisėsaugos darbas, o mano tema – visuomenės požiūris į panašias situacijas. 

Problema yra ta, kad daugybė (ačiū Dievui, ne dauguma, bet vis dėlto – nenormaliai didelis kiekis žmonių) užsipuola apsaugos darbuotojus ir iš karto laiko juos kaltais, dar blogiau – netgi pateisina perbraukimą apsaugos darbuotojui peiliu per gerklę, kaip normalų dalyką! Žinokit, aš savo darbe ne kartą turėjau progų pastebėti, kad nekenčiančių apsaugos darbuotojų piliečių yra labai nemažai, bet kad jie gali nekęsti netgi iki tokio lygio – čia jau truputį netikėta. 

Prisiskaičiau daugybę tokių pasisakymų, maždaug tokio stiliaus (cituojama ne pažodžiui): 

„Vargšas žmogus jau net pavogti nieko negali šitoje šalyje, kai tokios kainos“. 
„Gal žmogus alkanas“. 
„Apsauga saugo turtuolių turtus, jie nežiūri į vargšą žmogų“. 
„Apsauga muša žmones, mane sulaikytų parduotuvėje – irgi suvaryčiau peilį“. 
„Žmonės, ginkitės, apsauga neturi jokių teisių!“ 
„Ot gerai, vieną pripjovė, kiti mažiau kabinėsis prie žmonių“. 
„Apsauga negali nei sulaikyti, nei naudoti jėgos, tik pranešti apie vagystę“. 
„Ten jie apsaugoje bemoksliai, niekur netinkantys, kokius jiems galima duoti įgaliojimus?“
„Va iki ko valdžia privedė žmones, žudo iš bado“. 
„Gaila žmogaus, o gal geria, gal narkomanas, neiškentėjo“. 
„Neklausysiu niekad apsaugos, nes jie bemoksliai“. 
„Jie neturi jokio gailesčio, jokio žmogiškumo“. 
„Bus pamoka kitiems“. 
„Ot gerai, ne ant tokio užsirovė“. 
„Apsauga – tai čia kaip mentai“ (aišku, pasisakymo kontekste vėliau paaiškėja, kad autorius apie pareigūnus turi blogą nuomonę, ir apsaugos palyginimas su policija yra iš tikrųjų joks ne komplimentas). 

Ir taip toliau, ir panašiai... 

Didelė dalis panašių pasisakymų autorių daro baisų dalyką – viešoje erdvėje pritaria nusikaltimams ir skatina juos (vogti nieko blogo šitoje šalyje, gerai, kad kažkas tokiu būdu „pamoko“ apsaugos darbuotojus, priešinkitės jų reikalavimams). Įdomu, ar tokio pobūdžio pasisakymų autoriai neperžengia įstatymų ribų? Ir įdomu, ar visa tai tik šnekos, ar tikrai tokie žmonės pasiruošę suvaryti peilį savo darbą dirbančiam žmogui? 

Daug kas įsivaizduoja, kad atseit „apsauga neturi jokių teisių“ – nei sulaikyti, nei panaudoti jėgą, nei tikrinti, visai jokių – tik stovėti kampe ir skambinėti pareigūnams ką nors pamatę negero, tuo tarpu patys nedarydami nieko. Deja, gerbiamieji, turiu jus nuvilti – susiraskite internete Asmens ir turto saugos įstatymą (įstatymai Lietuvoje laisvai visiems prienami, niekas neslepiama nuo „užguito vargšo žmogaus“) ir paskaitykite. Ten labai aiškiai parašyta, kad apsauga turi teisę ir sulaikyti, jeigu asmuo įtariamas padaręs teisės pažeidimą saugomame objekte, ir panaudoti fizinę prievartą ar specialiąsias priemones (gumines lazdas, dujas, antrankius) prieš asmenį, kuris pats yra agresyvus, kelia muštynes ar aktyviais veiksmais priešinasi sulaikymui. Kraštutiniu atveju, jeigu kyla ekstremali grėsmė ir apsaugos darbuotojas turi šaunamąjį ginklą – jis turi pilną teisę jį panaudoti. 

O jūs sakote – neturi teisių! Skaitykite, truputį domėkitės, prieš rašydami viešai akivaizdžias nesąmones. Nerodykite savo neišmanymo, truputį gerbkite save. Realiame gyvenime, įsivaizduodami, kad mes „neturime teisių“, galite taip nevaikiškai prisidirbti, kad po to labai ilgai teks gailėtis. Tik įdomu, ką tokiu atveju kaltintumėte? Ar savo neišmanymą, ar vis tiek būtų „čia apsauga mane pridavė, šitie wannabe musarai“? 

Labai keistas yra asocialių ir nenorinčių keistis asmenų pateisinimas, atseit jų reikia gailėtis ir žiūrėti į jų nusikaltimus pro pirštus, atseit „kas čia  tokio, kad pavogė ar sukčiavo, gal išalko“. Čia nėra jokio pateisinimo – vagystė yra nusikaltimas, taškas. O apsaugos darbuotojo pareiga yra užkirsti kelią nusikalstamai veklai. Ir atleiskit, bet aš tikrai nematau, dėl ko čia gailėtis. Asocialūs asmenys gali keisti savo gyvenimą, jeigu to nori. Yra nakvynės namai, biržos, yra visokių smulkių darbų, kurie tegul ir mažai apmokami (aišku, kažin ar kas duos asocialiam asmeniui iš karto gerai apmokamą darbą), bet pradėti reikia nuo mažai, paskui jeigu bus noras ir sugebėjimai – kilti aukščiau. Gal jau geriau dirbti už grašius, nei vogti parduotuvėse? Bet jeigu žmogus pats nerodo iniciatyvos keistis, tai kas kaltas? Tik jis pats. Ir jo reikia gailėtis, toleruoti vagystes ar kitus nusikaltimus? 

Niekam ne paslaptis, kad nemaža dalis asocialių asmenų turi priklausomybę nuo alkoholio ar kitokių narkotinių medžiagų (alkoholis, beje – irgi narkotinė medžiaga, tik legali). Tai kaip suprasti? Valgyti neturi už ką, o alkoholiui pinigų yra? Man visada buvo nesuprantamas dalykas, už ką geria pajamų neturintys žmonės. Ir paskui visi aplink kalti – o tai gal tavo pomėgis „gaiviems gėrimams“ kaltas, kad blogai gyveni? Šiais laikais nuo priklausomybių yra gydoma, reikia tik noro. O jeigu noro nėra – tai nereikia kaltinti kitų. 

Toli gražu ne visada tie, kurie dejuoja, kaip jiems blogai, yra verti gailesčio. Jeigu žmogus sveikas, bet nesusitvarko savo gyvenimo – tai čia kaltas tik jis, niekas kitas. Dažniausiai tokie yra elementarūs tinginiai, kurie nori, kad viskas jiems nukristų savaime, o pasistengti jiems per sunku, ir tada aišku, visi aplink kalti. 

Bet visi žino, kad vagia toli gražu ne vien asocialūs asmenys, ir ne tik vagia – sukčiauja, kombinuoja, gudrauja, bando apeiti taisykles, bandydami pateisinti save, kad „man irgi reikia gyventi“ arba dar gražiau – „čia ne mes tokie, čia gyvenimas toks“. Aišku, tokiems apsauga, o tuo labiau policija – tuo baisiausi priešai. Tokie žmonės gali atrodyti padorūs, normalūs, bet jų galvose – nuolatinis noras ką nors apsukti, apmauti, taisyklės jiems sukurtos tik tam, kad jas būtų galima sulaužyti. Jie nekenčia tvarkos visa savo natūra, nes ji „varžo žmogų“, jiems nesuvokiama, kad įstatymai ir taisyklės egzistuoja tam, kad mums visiems būtų gerai ir mes netrukdytume vieni kitiems gyventi – ne, jiems tvarka yra toks apytikslis, vėjo perpučiamas dalykas, kurį galima pastumti, „lanksčiai pasižiūrėti“, „suprasti“, „žmogiškai pasielgti“. 

Aišku, tokiems žmonėms policija (kaip jie vadina – „mentai“) ar apsauga („pusmenčiai“) yra kaip rakštis kažkurioje vietoje, nes nepataikauja jiems, nėra „žmogiški“ (jų iškreiptu supratimu), neleidžia „suktis gyvenime vargšui žmogui“ (kad tas „sukimasis“ ne visada legalus – jiems, aišku, nelabai rūpi, nes taisyklės jiems, kaip minėjau anksčiau, yra tik apytikslis dalykas). Tokie žmonės dažnai laikosi gyvenime kitokių, labai keistų taisyklių, panašių į kalėjimo „paniatkes“, tarkim, viena iš jų – „stukalinti pazoras“ (toks žmogus niekad nepaskambins pareigūnams pamatęs, kad kaimynas išvažiavo girtas, nes „kaipgi stukalinsi ant žmogaus“, nesvarbu, kad jis gali užsimušti pats ar užmušti nekaltus žmones). Ir tokio tipo žmonių yra labai daug. 

Nesistebiu, kad tokio tipažo žmonės jaučia baisią pagiežą visiems, kas užtikrina visuomenėje jų taip nekenčiamą tvarką. Policija, apsauga – jiems čia ne žmonės, todėl tikiu, kad dalis tokių žmonių tikrai gali šokinėti iš džiaugsmo sužinoję, kad kažkur nužudė apsaugos darbuotoją. Tokie galbūt tikrai gali rašinėti internete žudymą palaikančius ir skatinančius komentarus, o jeigu prireiktų už juos atsakyti – vis tiek kaltintų ne save, o „durną tvarką“, dar gal netgi pridėtų „durnių šalis, emigruosiu“. 

Visada man darbe atrodė labai juokinga, kad didelė dalis žmonių pamatę apsaugos darbuotoją pradeda kažkaip keistai elgtis – pasimeta, pradeda nužiūrinėti (ypač jeigu su geltona liemene, o jeigu su ginklu, tai visai). Panašiai reaguojama ir į policiją – ištempiamas kaklas, pastatomos ausys ir stebima su susidomėjimu ir netgi išgąsčiu. Važiuojant į suveikimą, nemaža dalis žmonių automobilį su oranžiniais švyturėliais irgi nužvelgia labai keistai (turbūt įsivaizduojat, kaip tai atrodo, kai pats esi viduje). Tai man visada atrodė labai juokinga – ko čia baidytis, tarkim, policijos, jie gi eiliniai žmonės, dirbantys savo darbą – o žiūri į juos taip, tarsi sąžinė būtų nerami. Bet kuo toliau, tuo labiau supratau – nemažos dalies tų iš pažiūros normalių žmonių tikrai sąžinė yra nerami. Ir tokie labai greiti yra reikalauti „žmogiškumo“. 

Jau labai seniai įsitikinau, kad kai žmonės pradeda kalbėti apie „žmogiškimą“, – jiems kažko iš tavęs reikia, kad tu pasielgtum ne taip, kaip priklauso: praleistum, netikrintum, nežiūrėtum... Po fraze „būk žmogiškas“ slepiasi tikroji prasmė – „nematyk, jeigu aš kažką darau blogai, pataikauk mano silpnybėms, būk toks pats neteisingas, kaip ir aš, padėk man pažeidinėti“. Ir paprastai tokie žmonės sunkiai suvokia, kad kažkas gali gyventi pagal įstatymus. Paklausę „o tu pats ar visada laikaisi tvarkos“ ir išgirdę teigiamą atsakymą, tokie piliečiai net neturi ką atsakyti, arba geriausiu atveju „neturėsi draugų, su tavimi niekas nesisveikins“. Na ir tegul! Tokie „draugai“ man šimtą metų nereikalingi. O kad nesisveikins su manimi dėl to, kad aš elgiuosi gyvenime teisingai – tai čia jie kalti, ne aš. 

Apie apsaugos atseit „neišsilavinimą, žemą lygį, neprestižą“ esu rašęs ankstesniuose straipsniuose, todėl nenoriu labai plėstis. Nežinau, iš kur atsirado šitas stereotipas, kad apsauga yra atseit „ne lygis“ – dėl ko, dėl atlyginimo? Tai kad didžioji dalis Lietuvos žmonių gauna panašius atlyginimus, kuo apsauga kitokia? 

Kad apsaugoje atseit „neišsilavinę“ ar „niekur daugiau netinkantys“ – irgi nežinau, kas tai sugalvojo, bet galiu tik pasakyti – tai ateikit, padirbkite patys, pamatysit, kiek čia žmonių su aukštaisiais išsilavinimais, apsiskaičiusių, turinčių hobių, metai iš metų čia dirbančių ne dėl to, kad „kitur netiko“, bet dėl to, kad jiems patinka šita darbo specifika – kovoti prieš blogį visuomenėje, visokius padugnes ar šiaip agresyvius ar amoralius žmones, nenorinčius laikytis tvarkos ir įstatymų, tarp jų ir prieš tuos, kurie po to rašo, kokie apsaugos darbuotojai tokie ir anokie, kaip „teisingai juos paauklėjo su peiliu“ – taip taip, prieš ir jus! Neatsipalaiduokit! Nes sąžiningi žmonės kažin ar turi už ką nekęsti apsaugos darbuotojų. O gal būna netgi tokių? Bet tai labai sunku įsivaizduoti, kad sąžiningas pilietis nekęstų tų, kurie leidžia jam normaliai gyventi padorioje tvarkoje, o ne pagal „paniatkes“. 

Jums atrodo, kad apsaugoje nieko nereikia daryti? Tai įsidarbinkite, pamatysite. Padirbkite renginiuose, sudėtinguose objektuose, pavažinėkit į suveikimus, pabendraukit su nekultūringais žmonėmis, ypač neblaiviais... Ir po to galėsit aiškinti apie „tinginių darbą, žemo lygio“, jeigu dar bus noras taip kalbėti. 

Taigi, sėkmės. Rašiau straipsnius ir rašysiu, kol bus žmonių, nekenčiančių mano profesijos, o kol pasaulyje bus bent vienas tvarkos pažeidėjas – mes būsime reikalingi. Jums teks susitaikyti su tuo, kad niekas neleis elgtis taip, kaip norisi, ir apie peilius galit nerašinėti – neišgąsdinsit. Jeigu esate žmonės – tai ir elkitės žmogiškai, ir ne kabutėse „žmogiškai“, apie ką rašiau, o iš tikrųjų žmogiškai. Laikykitės tvarkos ir įstatymų, gerbkite save ir kitus. Ir nereikės tada baidytis, pamačius geltoną liemenę.