darau sandorį  su savo sąžine –
laukiu kol pailsėjęs rytas nubus
ten kur tu – į krantą plakas jūra smaragdinė
ten kur aš – apsiniaukęs ir lietingas dangus
 
ten kur tu – neauga niekas per pilkus akmenis
ten kur aš – net iš po sniego kalas žolė
sakei – žiemoti atskrido  mano mylima antis
sunerimusi prašau pasirūpinti kur ji gulės
 
kuo kvėpuos kur ji plaukios ką ras palesti
tokiame tolimam  mažai pažįstamame krante
neramina ar  antis moka ar pajėgi spręsti
ar neliks sužavėta smaragdinės jūros emigrante
 
nebent kitas nelemtas likimas nublokštų
gimtinėj ant palikto lizdo nutūpti  neleistų
pameni kaip mus  malė savo girnose betrokšdami
kaip bandė sulaužyti – be vieno sparno paleisti?
 
sandoriui  su savo sąžine – graužiku nemiegančiu
ilgos žiemos naktys palankios  tarsi tam skirtos
Viduržemio jūros pakrantėj ne vien dėl ančių
pavargę mintys  išsigando naujų  nerimstančių...