Ką radom, tą paliksim,
Juk nieko kito sugalvoti negali,
Ir tirštą rūką, kybantį virš miesto,
medžius, paklydusius pilkam kely.
Ir želmenį, į saulę besistiebiantį,
ir gėlės žiedą, trokštantį vandens,
ir žmogų, manantį, kad turi jis 
Nemarią sielą, gal? Na, kas gi atsakys?
Išlėks žirgais pavasariai ir vasaros,
Ir rudenys liepsnojantys lankys,
Kol pagaliau šalta žiema sukaustys ąšaras
Ir šaltis stingdantis gėlėm šaltom pražys.
Tuomet ir vėl kažkas sapnuos spalvotą vasarą,
Bandys pavyti drugį lankoje, vėl saulės spinduliai,
Ištirpdę pašalą, pavasarį į žemę šauksis, kaip tada.
O tu gal būsi, gal nebūsi, gal obels žiedą kalbinsi sode,
Gal belsi lietumi, gal virsi vėjo gūsiu,
Gal šauksi, – aure! – lengva kaip šitam kely.