Negailestingas laikas atima trumpas dienas, ilgas naktis,
Skubiai ir godžiai jas suryja, net nekramtęs ir paspringdamas,
O aš nostalgiškai dėlioju vingiuos atminties savos dar vis
Tuos mėnesius, metus, dešimtmečius, taip karštligiškai dingusius...

Įkvėpus oro, skardžiai, iš visos širdies man norisi suklykt: – Palauk!
Grąžinki, laike, man gyvenimą, nunešk mane tu atgalios!
Deja, beprasmiška jį kviest sugrįžt, buvimo čia dar liko daug...
Giliai atsidūstu, nusišypsau, nekaltinu savo dalios...