Ir vėl žodžiai iš niekur ateina,
nors dabar rodos – viskas seklu,
mirė gelmenys, naktys mūs žvainos,
o aš pasakas tyliai seku.

Apie žiemą, kurią rudenys maino,
apie vasaras, vis atbėgančias saulės taku,
ir pavasarį, šviesų lyg dainą,
ir skubėjimą laiko – dienų ir naktų.

O ir pats dar su juo į tolumas bėgtum
ir dalintum visiems po krislelį žvaigždės,
bet ir žodžiai, jų kibirkštys šviesios
laiko saujoj netrukus išblės.

Rods, tik virpančiais pirštais šią būtį paliesi,
bet ir ji nuo alsavimo tavo bemat subyrės...