mes iš rudenio į žiemą ėjom
vėjams siaučiant ir lietui  lyjant      
kai dangus taip žemai prisišliejo
nebemaudžia žaizdų –
pasijuntame gyjant
laužas šildo rankas ir sugrubusias širdis
o viduržemio jūra  juos prausia
nebus ašarų – niekas nevirkdo
nebus tų
kam įdomu
kas paklaustų
o bet tačiau
klausimai ant vinies pasikabina
be teisės nukristi
žodžiai banalūs bando žydėti
tik  nesuspėję  ima  vysti...