Ir vėl apniukęs piktas rytas pilas
Sau pilną taurę prastos nuotaikos likučių.
Aš apgirstu.
Bet ne nuo jo tekilos,
O vien tiktai todėl, kad vis dar toks pats būčiau –
Su tuo rytu sutapęs...
 
Keistas noras –
Nejaugi man nereikia rimti ir šypsotis?
Ir kam į lapkritinį glėbį puolu?
 
Galiu juk liepžiedžių giros išgert ąsotį
Ir grįžt į šviesiai žalią linksmą šventę
Su pienių fejerverkais, volungių tiradom...
 
Bet man kiti keisti.
Kam apsimest?
Argi nemato,
Kad tikra tai, jei iš tiesų nekenčia
Šio rudens rūškano, abuojo veido –
Balų, kurias mašinos gatvėje ištaško,
Keiksnodami praeiviai po to braido?..
Po purvą vis...
 
Ir nėr to galutinio taško,
Padėto ant geriausio mūsų laiko,
Nes jis jau buvo arba dar tik bus...
...............................................................................
 
Dabar matau supuvusius lapus
Ir pilką rytą, rankoj drebančioj
Lietaus taurės nebeišlaikant –
Kolei prašvis...
 
2017 m. gruodžio 1d.