... iš sniego šukių sulipdyti dangų
kad vėl jame atsispindėtų tavo akys ---

lyg pašauta sukrykščia valtis melduos
jos pabaidytos suplazda plaštakės
į odą geriasi nakties begarsis tirštis
nesidairyk atgal
ten snaigės klykia
         tyliau už vandenį
                       ir suteka į žvilgsnį
teškena kuždesiais šerkšnota ritė
išsiridena buvusiom sekundėm
net gulintį bedvasis laikas muša...

nebūt neskauda...
skauda prisiminti
             kad tam danguj
                                net mes
                                        nebuvom mūsų ---