Myliu rudenį drumzliną, ramų.
Tingų, sunkų po rūko rūbu...
Myliu sodą lyg laukiančią mamą –
Su gėrybių pilnut pilnutėliu skreitu.
Myliu girgždantį lieptą po kojom,
Tamsų, juodą nuo išlytų raudų,
Lyg mažytį mūs ežero molą –
Pasitikt, išlydėt čia kasmet ateinu...
Maudos debesys – vos ribuliuoja,
Akvarele sulieja kraštus.
O pakėlusiai galvą pamoja –
Šoka, skrenda su vėju kartu...

Myliu rudenį drungną, nepiktą...
Lėtą brėšką vėsių vakarų,
Kai net laikrodžiai muša nestipriai –
Gyvenu... Gyvenu. Gyvenu!