mano laikas išdužo smulkiausiom šukelėm nakty
mėnesiena drovi  ir bežadė pasislėpė vėlei
mes palikom tarsi saujoj balandžiai balti
tarsi vienišos sielos užanty graudaus atpirkėjo
tavo mylimą vardą aš saugau lopšinėj senoj
kai linguoju tą kūdikį vygėj užšalusį sausį
nusiprausi tu vėl gulbės pienu išverkęs dienoj
visas ašaras ir visą iškandžiotą skausmą
ne nenoriu sutikt turgaus elgetos anei kitų
tie kas savo namų jau neturi kadaise turėjo
tiktai dievas senelis mąslus iš anapus sapnų
pro mūsų laukimą ir ilgesį kantrų praėjo
jis pabels į duris
ir mes tapsime 
vėl gailestingi