Ateik dabar, kada sunku, kai vėlinas
Žiema medžius ir žemę nubučiuot baltai,
Kada ruduo, nelyg pratęsęs Vėlines,
Po mano širdį braido lapais numestais.
 
Kai darganoja ne laiku, ne vietoje,
Kai dienos niūrios vis dar klaidžioja rūkuos...
 
Ateik, tarytumei abu mylėtume,
Ateik, tarytumei kartu norėtume paguost
Tą rudenį ant vieškelio paklydusį,
Nes pats nejaũčia – delnais dengiasi akis...
...................................................................................
 
Ateik, prašau, juk tiktai tu viena regi
Koks aklas jis...
Ir tu viena žinai, nepamiršai,
Kad skruostais –
Ne lietaus lašais
Karoliai ritasi...
 
2017 m. gruodžio 21 d.