Sielos akimis į dangų
Aš parkritau į žalią žolę sielos akimis į dangų –
Beribėn ir žydron erdvėn išsprūdę mintys kyla...
Nebegaliu daugiau kentėt, tylėt, kai mano siela anka,
Draskau be gailesčio bedvasę, kurčią laiko tylą.
Su viltimi šviesia prakalbinu aš ją, mane kankinusią,
Užspringusią širdies gelmių kasdieniniais troškimais,
Klaidžiuos minčių koridoriuose ieškau slapto išėjimo –
Guliu žalioj žolėj aš, sielos akimis paklydusi...