Pro šalį neršia praeiviai
subjuręs oras ir teatras paskelbia
repertuarą tą patį tyliai
ir liūdnai.

Tiek gerumų teduota,
kad neturiu nieko gero,
kad prispaustas
užsidarančių durų važiuoju.

Net aitvarai, nutrūkę nuo sapnų,
vienplaukiai mirksta audroje,
nes sako:
– per sunku ištvert ramybę,

– man per brangu
mokėti visą kainą
už nepriklausantį man miestą,
prasilenkiam kvėpavimą abu sulaikę.

Iki pritrūksta vieno gurkšnio,
vieno iki dugno!
Tos pievos paliktos ir to dangaus
kitokio.