Tyliai sninga.
žemė pūko skara užsikloja,    
toj tyloj negirdėti bėgimo vandens.
miega bitės –
kažin, ar sapnuoja,
kaip pavasariui kvepiant
virš svaiginančio žiedo dūzgens?
 
tu sakei, ir nekart –
kad nemėgsti rudens,   
nei manosios žiemos balto vėjo,
skaidraus žvilgesio šerkšno
ant šarmoto akmens,
o aš vis patikėt nenorėjau.

duok man ranką,
prieiki prie lango, pažvelk,
ar matai – lelija pražydėjo...
kvepia šalta gaiva balti šerkšno žiedai,
pabučiuoti permatomo vėjo.

nepakilo delnai
glostyt ledo gėlės –
šąla pirštai – paniuręs kalbėjai...

ir vakarėj varsoj
gyvo skausmo aidais
tyliai sieloj nuogoj suskambėjo  –  

,,jis ne tau, jis iš vasaros šilto vandens“.
                     -----
... ne, ne jį man žiemužė žadėjo...