Nuo medžių šerkšnas sniegu krinta,
Toks baltas, baltas lyg krikšto suknia.
Jo baltume laukai panyra ir mūsų mintys
Prausiasi sniege. Taip noris išsipraust
Bent jau prieš kūčias, nemėgstu
Dulkinos širdies, nemėgstu sielos neramios,
Kur žvarbūs vėjai pučia, taip norisi darnos.
Tačiau lyg tyčia, lyg netyčia išpažintis
Man svetima, todėl pati aš sau teisėja
Ir Dievas, kuris stebi viską danguje. 
Ir sąžinė, ji patarėja, tavų minčių ji niekad nepaleis.
Ji  sąskaitas suves ir talžys tavo sielą tarsi vėjas,
Ir mėtys tarsi laivą jūros bangose.
Nuo medžių šerkšnas sniegu krinta,
Naujieji jau čia pat, tai laikas kalendoriaus lapais skrenda
ir skaičiai keičiasi jame. Kai fejerverkai dangų skrodžia,
Atrodo, kad pasaulio pabaiga, nesuprantu, na ko čia
džiūgaut, kad metai išlėkė į nebūtį risčia?
Todėl elgiuos lyg nieko naujo nenutiko, juk iš tiesų taip
Ir yra. Nuo medžių šerkšnas sniegu krinta, toks
Baltas, baltas, lyg krikšto suknia...