neišmokau vyndarystės amato savo ankstesniajame gyvenime
o gal tik drumzlinoj egzistencijoj
tad ir dabar negundyk manęs savo meduotom lūpom
aš atėjau iš už devynių marių
iš stiklo pilies kažkur palei Krokuvą
mano rankos nusviro nuo sunkios naštos
nešiau jums šimto naktų melodiją
banguojančiais purslais trykštančią ant purpurinės žemės
motinėle tave aš šaukiu iš už anapus
pradėjai mane savo brandos viršūnėje
buvau žavus vėlyvas kūdikis išmyluotas ir be nuodėmės
dabar likau ant šios žemės be tavo pajautos ir gerumo
ateini sapnuose per patį vidurnaktį
mes būnam tik dviese
apsisiautę laimės 
apsiaustu