Išlydėjai senuosius metus neramius –
Pasilikai dvasios pilnatvę ir gėlą,
Tad įsėdus į Draugo naujus ratus,  
Privalai užmiršt, kas šalia lydėjo...
Užmiršk nerimą, nusivylimą, skausmą,
Tik niekad liūdesys nepaliks tavęs –
Nes suaugę į vientisą kūną:   
Keliausit drauge, kol akys ves...
Deja, tavo pasaulis jau pralaimėjo,
Neatrasi net dienoje atvirų kelių,   
Kurie vestų į tylą ir sielos ramybę –
Paslėpti po dulkių sluoksniu storu.
Kodėl juose palikai valios stiprybę –
Liko vienatvė su būties skreitu tuščiu?..

Nieko netrokšti iš ateinančių metų,
Net sielą paliečiančio žvilgsnio gilaus –
Žinai – tavo pasaulis nieko – nepajaus...