lūpos liečia iš lėto tavo virpantį kūną
gatvėj sprogsta žibintų rausvų atšvaitai
nežinau nesakau – patikėk šitaip būna
vėlei žmonės išeina nepabuvę savais
kai vėluos traukiniai keisis užmiesčių stotys
perone keiksis vyrai apsiaustais juodais
nieks sėkmės nelinkės nenorėsis kartotis
pasiliksim užspringę tuščiais pažadais
karoliukai riedės mano rožinio balto
saldų vyną išgerkime metais Naujais
ir daugiau nebebauskime Angelo kalto
patikėkėję gyvybės ir meilės ženklais