Baroko salėj šoku menuetą,
Išgėręs sklidiną stiklinę romo.
Lietus per langus laužo siluetą
Šaltais mėnuliškais mažorais.

Kai baigsis šitas šokis, aš nugriūsiu
Į savo būsto išdarkytą guolį.
Galbūt tuomet galėtum, šokio Primadona,
Gracingai nusileist į mano lovą.

Dar vienas bučinys, dar vienas reveransas,
Ir prakaituoti kūnai skleis mimozų kvapą,
O meilės virpstas tarsi Pizos bokštas
Tave sužeis aistringai, Primadona.

Jau rytas tarsi pašto karieta
Triukšmingai pradardėjo pro namus.
O kokią teisę tu, žmogau, turi,
Kad sapnuose vis mano pasakas seki:

Nuostabios moterys, kada jos nuogos,
Poetai taurūs, kai girti...