Neaprėpiamų tolių erdvėj
Laikas dingsta sudie nepasakęs
Ir išnyksta žvaigždynų liepsnoj,
dega, smilksta lyg žvakė.
Jau seni paskutinius žingsnius
Į iškritusį sniegą įmynė.
Tuoj pradings, tuoj išnyks,
Tepalikę mumyse tik žymę.
Dar sekundė viena, dar kita
Ir atrodys, kad jų net nebuvo.
Juos priglaus žvaigždėm 
Žėrintis šaltas dangus,
Tolių toliuose metai nuklydę.
Ir nedrąsiai nauji prasiveržia
Į mūsų buvimą. Rodos, viskas tas pats,
Netektis tik kažko, neapčiuopiamo,
Blėstančio, trupančio laiko lėkimo.