Pasnigs. Bet niekada dar taip nesnigo –
Ne snaigėmis, o vyšnių, obelų žiedais.
Kalėdos... Keista... Man – dar ir Velykos,
Tarytum gimtų Jis, aš – busčiau, kaip kadais.
 
Štai, kelias rogių dar nevažinėtas
Ir kvepia – ne, ne eglėm, ne spygliais,
Tik rytmečiaĩs, kai gelsta violetas,
Ir nuojauta giedros, ir vakarais tyliais...
 
Maniau, kad taip nutiks. Taip turi būti –
Laike pasistūmėjau ar sugrįžo gal...
Išties juk šventė. Žiebiasi lemputės –
Šiųmetės blýkčioja vis dar... Žiūriu atgal.
 
Praėjo daug kas – lyg ištirptų pusnys,
Kurių mums žiemos gaili, daug dažniau lietus...
Ir jau nebegaliu kitaip – reik busti
Ir ne rytoj – kartu su Juo vienu metu.
 
Pamiršt metus tarsi spyglius – parudo,
Kamieną rankom liesi – mirksnis ir nukris.
Kalėdos baigias...
......................................................................................
 
Gęsta juk lemputės...
O aš jaučiu, kaip žydi obelis.
 
2017 m. gruodžio 22 d.