Išblėso kibirkštys, kur degė žodžiuos,
tušti jie blaškosi po tyrų tyrus,
man sutemos dienas ir saulę gožia,
o dabartis vien praradimais girias.

Ir kas iš meno rūmų būto grožio,
jei tavo vaizdinys ten šukėmis pažiręs,
sužeidęs kruvinai dygliais aikštingos rožės,
man mena vien tik tai, kas nebegrįžta, mirę.

Tai kas, kad vėl ištarčiau tau, kad myliu
svajonę, praeitį ir šitą būtį,
juk visa, kas brangu, už šimto mylių –
man tik liūdnoj vienatvėje telemta būti.

Be tavo žvilgsnio išganingo gylio,
švelnumo tartum angelo lengvučio.