Miegojo Žemė.
Nerami miegojo –
Viltis šaltoj žiemoj uždarius aklinai,
Kai gruodis glaudėsi niūrus, abuojas...
O tu save paukščiu mažu sugrąžinai –
 
Tartum svirbẽlis atskridai per pūgą
Vėl tūpt ant eglės svyrančios šakos...
Nubiro sniegas, šerkšnas...
Ir netrukus
Jutau, kaip saulė ėmė tau dėkot,
 
Auksiniais spinduliais nubrėžusi kryželį
Virš miško medžių, debesų pilių...
Ir Žemės suplakė širdis tartum birželį,
Ir gėlės stiebės iš pusnių gilių –
 
Lyg pasakoj...
Nes tu buvai tas paukštis,
Sulesęs vien šermukšnę pakely,
Kad šilumą ne sau – kitiems – prišauktum.
Nors jau esi nuvargęs, bet gali
 
Pakilt kažkur toli, toli į šiaurę,
Kur dar blogi sapnai neišvyti,
Išbudint visą likusį pasaulį...
Galbūt negrįši.
................................................................................
 
Aš menu – švieti,
Kas kartą saulei aukso nubrėžiant kryželį
Virš miško medžių, debesų pilių...
Juk visad lieka tie, kas Žemę kelia –
Tegul ir dėl akimirkų kelių.
 
2017 m. gruodžio 23 d.